Erasmus+ projektas: Menas mus jungia

Birželio 5 d. Vilniaus Martyno Mažvydo mokyklos Europos klubo nariai bei Erasmus+ KA2 projekto „DiscriminACTion for a better IntegrARTion“ dalyviai lankėsi žmonių su negalia globos bendrijos namuose „Vilniaus Viltis“. Susitikimo metu mokiniai, kurdami meno kūrinius, lipdydami iš molio, mokėsi bendrauti, pažinti kitokius žmones. Po susitikimo mokiniai apibendrino savo vizitą, atsakydami į keletą klausimų, tokių kaip: ką vizito metu suprato; kaip keitėsi įspūdžiai vizito eigoje; kas pavyko geriausiai, ką išmoko/suprato; kokios priežastys lemia žmonių su negalia atskirtį; ką galėtų daryti kitaip, kaip elgtis, kad atskirtis žmonių su negalia mažėtų; kodėl sunku bendrauti su kitokiais žmonėmis bei pasidalino savo mintimis. 7p klasės mokinei Nikai Bukolovaitei vizito tikslas buvo pajusti ir suprasti, kaip bendrauti su žmonėmis, kurie gimė su negalia. „ Turėjau galimybę pabendrauti su žmonėmis, kurie, deja, turi ribotas galimybes. Vizito pradžioje jaučiausi nejaukiai, bet pabuvusi ten ir pabendravusi su žmonėmis pradėjau jaustis geriau. O pabaigoje mūsų bendravimas pagerėjo, nes pradėjome geriau suprasti vieni kitus. Taip pat man pasisekė padėti vienai mergaitei lipdyti iš molio. Mes kartu padarėme du gražius darbelius, nulipdėme iš molio gėlytes. Jei dažniau daryčiau tokius gerus darbus ir padėčiau žmonėms, labiau tobulėčiau. Šis vizitas praplėtė mano akiratį, nes iki šiol nebuvau mačiusi daug žmonių su negalia, išmokau būti labiau supratinga ir tolerantiška. Ne visada žmonės lengvai priima kitokius.Daugumai sunku bendrauti buvo todėl, kad kiekvieną dieną nesusitinkame su žmonėmis, kurie turi negalią. Iš šono tokie individai atrodo kitaip ir – kaip bebūtų gaila – jie atrodo keistai, juokingai. Dalyvaujant šiame projekte ir veiklose, mano požiūris, nuomonė į tai, kas darosi aplink mus, pasikeitė. Dabar mąstau labiau realistiškai. Priimu viską taip, kaip yra, o jei galiu kažką pakeisti, stengiuosi iš visų jėgų tai padaryti. Taip pat atsirado didesnis noras padėti aplinkiniams, bet taip pat nepamiršti ir apie save,“ – teigė ji. Austėja Švėgždaitė, 7b klasės mokinė, prisimena, kad vizito pradžioje buvo nejauku ir truputį juokinga. „Įpusėjus užsiėmimui, supratau, kad nieko čia nėra juokingo, jie negali nuspręsti, kokie gims, irtai yra visiškai normalu. Taip pat praradau nejaukumo jausmą, nes nebejaučiau, kad kai kurie žmonės turi kokią nors negalią. Pabaigoje supratau, kad jie yra labai šilti žmonės, kai kurie nedrąsūs, bet tai nereiškia, kad negalime jų priimti. Manau, reiktų daugiau bendrauti, padėti ir nebebus nei baimės, nei juoko. Man šis vizitas atskleidė, kad mes nesame tobuli, kad aš iš karto negaliu priimti žmonių tokių, kokie jie yra. Bet manau, jei norėsiu, stengsiuosi, tai man pavyks tapti geresnei. Aš dar turiu kur tobulėti. Tikiu, kad gali būti ir kitaip. Jei mes daugiau savo aplinkoje matysime „kitokių“ žmonių, kurie elgiasi ne taip, kaip mums įprasta, laikui bėgant priprasime ir priimsime juos lengvai. Sunku bendrauti su kitokiais žmonėmis tik todėl, kad nežinome, kaip tiksliai su jais bendrauti, kad jų neįžeistume, neišgąsdintume,“ – dalijosi mintimis Austėja. 7b klasės mokinė Orinta Valavičiūtė teigė: „Iš tiesų man patiko dirbti kartu su šiais žmonėmis, bandyti suprasti juos. Manau, toks ir buvo tikslas – pamatyti pasaulį kitomis akimis, suprasti, jog yra įvairių žmonių ir kad nebūtina iškart atstumti kitokio mąstymo žmogų, nes kiekvienas giliai širdy turime savo gabumų, gražiąją pusę, tik galbūt vieniems reikia daugiau laiko ją atskleisti. Tačiau, kad ir kaip gaila, dažnai pasaulis nenori laukti, vis kažkur skuba… Ir aš pajutau didžiulę meilę darbuotojams ir mokytojams tuose namuose. Vizito pradžioje man atrodė, jog šie sutrikusio intelekto žmonės gali daug mažiau ir mums reikės daryti už juos. Tačiau akys ir vėl apgavo. Šiems žmonėms tiesiog reikėjo platesnio paaiškinimo, kiekvienam individualiai parodyti, kaip laikyti rankas. Jie labai greitai apsidžiaugia išmokę, o tada tu pradedi džiaugtis kartu. Ši patirtis rodo, kad didelis darbas duoda didelius vaisius. Aš pradėjau suprasti, kodėl darbuotojai nori dirbti su sutrikusio intelekto žmonėmis. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog tiek džiaugsmo ir tyrumo gali slypėti viename žmoguje, kuris, atrodo, yra nelaimingas gyvenime.“ „Man pavyko padėti žmogui patirti džiaugsmą. Tiesa, pradžioje suprasti šiuos žmones buvo sunku, daugelis jų, rodos, nieko nenorėjo daryti. Bet tai netiesa. Jie yra tiesiog gyvenimo išmokyti  būtiatsargesni, nedaryti to, ko nesupranta. Vėliau, kai įsitraukėme į darbą, atsiskleidė jų vaizduotė ir kūrybiškumas,“- pasidžiaugė aktyvi projekto dalyvė. „Mąstau, kad atskirtis šių žmonių atžvilgiu yra labai nesąžininga. Taip, jiems reikia daugiau meilės, įdirbio, tačiau jie yra tokie patys žmonės kaip mes ir mums tokių reikia savo rate,“ – apibendrino savo mintis mokinė Orinta. Molio dirbiniai mokytojos Mildos ir Daivos dėka užbaigti ir jau pasiekė autorius. Džiaugdamiesi pavykusiu renginiu, dėkojame už bendradarbiavimą „Vilniaus Vilties“ darbuotojams bei visiems dalyvavusiems.

Mokytojos: Daiva Varslavienė, Eglės Bridikienė, Milda Tverkutė, Rita Bakanienė ir Loreta Kamarauskienė