Tarp sapno ir realybės

Minėdami lapkričio 16–ąją – Tolerancijos dieną Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos 5–8 kl. mokiniai rašė rašinius tolerancijos tema. Šeštokės Adelės rašinys išsiskyrė ne tik vaizdinga kalba ir originalia forma, bet ir jautria žinute, ar toks pasaulis, kuriame visi skirtingi, tačiau draugiški ir vieningi, gali egzistuoti tik spalvotame sapne.

Grįžk į realybę!

Einu gatve, bet nepaprasta. Kelias tai susiaurėja, tai išsiplečia. Lietus švelniai krapnoja, vaikai krykštauja braidydami balose, o šalia jų išsitraukę margus skėčius stovi tėvai ir plačiai šypsosi.

Tada pamatau namą. Jis – spalvotas, o aplink būrys mielų kačių. Iš namo išeina močiutėlė – mažytė, žaliais plaukais ir su ryškiaspalve prijuoste. Ji mirga raudonomis braškėmis. Kai močiutė išėjo į lauką, katinėliai supuolė prie jos. Ji juos švelniai paglostė ir pašėrė.

Tada pastebėjau daugiau namų. Jie visi įvairių spalvų, stilių ir aukščio, su keistais margaspalviais raštais.

Pamatau ir vieną juodą namą – kaip tik dabar iš jo išeina juodai apsirengusi mergina. Ji su ausinukais ausyse. Iš gretimo namo išlindo vyras su golfo apranga... Spėkit, koks buvo jo namas? Šio namo sienos buvo apklijuotos šimtais linksmų golfo kamuoliukų.

– Atsiprašau, – pro šalį prazvimbė berniukas ant raudono dviračio. Jis dalijo naujienas visiems kaimynystėje esantiems žmonėms.

Atidžiau įsižiūrėjusi pastebėjau, kad visi namai buvo panašūs į jų gyventojus. Dar pastebėjau, kad visi jie labai gerai sutaria. Ir mane, naujokę, į savo ratą jie priėmė net nesudvejoję.

– Juste, kelkis! – į mokyklą dar pavėluosi! Ir taip leidau penkiolika minučių ilgiau pamiegoti, – pranešė pikta ir suirzusi mama.

Lėtai išlipu iš lovos, nuleidusi galvą žvelgiu į savo gatvę.

Namai pilki ir niūrūs, kaimynai vis bumba, automobilių varikliai ūžia, o katės perkarusios, turbūt ilgai negavo normalaus maisto.

Ak, koks geras buvo sapnas...

Adelė Aleknaitė, 6 pp kl.