Šiaurės šalių bibliotekų savaitė 2020

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Joanos Jakubickaitės paraginti ir švedų rašytojo Jakob Wegelius knygos ,,Žudiko beždžionė“ perskaitytų ištraukų įkvėpti, 7c klasės mokiniai kūrė šios knygos tęsinius.
Tęsiniai

Buvau labai susijaudinęs, kad šefui nieko nepadarytų. Taip jaudinausi, kad net nepastebėjau, kaip užmigau. Ryte atsikėlęs, nulipau nuo stogo prie tos pačios šiukšliadėžės. Po kiek laiko pavalgęs, nuėjau prie policijos pastato. Pastebėjau, kad vienas iš langų buvo į kiemo pusę. Priėjau prie lango. Per langą matėsi tik policininkų kabinetas, bet jame nieko nebuvo, todėl įlipau per langą. Nežinojau, ką daryti, net išgirdau kaip kažkas atvėrė duris. Labai išsigandau, todėl pasislėpiau spintoje.
Kažkas įėjo į kambarį ir atsisėdo prie stalo. Per skylutę mačiau, kad tai buvo vyras juodais plaukais.
Niekur nebuvau jo matęs. Po kelių valandų vyriškis išėjo. Išlindau iš spintos. Jau buvo sutemę, todėl grįžau ant stogo. Kai atsiguliau, tik ir galvojau, ar nieko daugiau nenutiko mano šefui.
Ar jį dar pamatysiu?..

Aušrinė Gilytė

… laivelyje sėdėjo juodai apsirengę vyriškiai, panašūs į piktus dėdes, kurie atrodė lyg pabėgę iš kalėjimo.
Vyriškiai priplaukė prie vandenyje plaukiančio Moro ir įkėlė jį į savo laivą.
Tuomet jie pradėjo plaukti pirmyn ir tolti nuo mūsų. Moro atsistojo ir, dingdamas už horizonto, nusiėmė savo skrybėlę ir šveitė ją į vandenį tardamas: „Dar pasimatysime“.
Susimąstę išsiskirstėme ir nuėjome savais keliais laukdami tęsinio…

Raivis Korolkovas

Po poros dienų policija pranešė, kad šefas keliaus į kalėjimą ir tada man buvo labai liūdna, nes šefui skyrė 50 metų kalėjimo, o po 50 metų jis jau būtų seniausiai miręs.
Tai tiesiog buvo neįmanoma, nenorėjau prarasti šefo visam gyvenimui, todėl buvo pradėtas ruošti šefo pabėgimo iš kalėjimo planas. Po kelių mėnesių planas jau buvo parengtas.
Gelbėdami šefą kartu radome ir sienoje paslėptą lobį. Taigi pabėgome su lobiu ir išlaisvintu šefu.
Tą pačią dieną sėdome į lėktuvą ir išskridom į Kubą. O kad ten mūsų nerastų persikėlėme į Meksiką. Ten susiradom daug draugų ir iki šiol gyvename.

Arūnas Masionis

… Atėjo kita diena. Buvo ankstyvas rytas. Prabudau iš miego, nors miegojau tik porą valandų. Bet man užteko kiek pamiegoti. Nusiprausiau veidą su šaltu vandeniu, kuris atsirado, nes smarkiai lijo. Nulipau nuo stogo ir nuslinkau šiukšlinės link. Truputį pasirausiau ir radau dar gabalėlį duonos. Jau norėjau dėti duonos gabalėlį į burną, bet staiga kažkas ėmė šaukti: „radau žudiko beždžionę!“. Skuodžiau kiek įmanydama. Bėgau retkarčiais atsigręždama. Ar tas žmogus toli, ar jau artėja. Labai skaudėjo kojas, bet vis tiek bėgau kiek kojos neša. Pagaliau pasprukau nuo to žmogaus. Pastebėjau šiukšliadėžę ir įlipau į ją. Atėjo vakaras ir aš užmigau. Atsikėlusi ryte apsidairiau. Nesupratau, kur esu. Ir vėl užmigau. Kai pabudau jau buvau kalėjime, uždaryta kameroje.
Policininkas suleido man migdomųjų, dėl to aš taip ilgai miegojau. Aš nekėliau triukšmo, tiesiog laukiau, ilgai laukiau. Ir pagaliau atsidarė kameros durys. Mane kažkur vedė, tik nesupratau kur. Ėjau ir tolėliau pamačiau šefo veidą. Apsidžiaugiau. Su policininku priėjome prie šefo. Šefas mane labai smarkiai apkabino ir į ausį pakuždėjo: „aš nekaltas, manęs nepasodins, mes gyvensime kaip gyvenę“. Pagaliau mes su šefu išėjome iš tos baisios vietos.
Kai uždarėme kalėjimo duris, žiūrime – stovi daug žmonių, kurie norėjo atsiprašyti, kad pamelavo apie žmogžudystę. Mes su šefu atleidome jiems. Ir grįžome į kasdienį gyvenimą, pamiršome visas nelaimes, gyvenome ilgai ir laimingai.

Greta Raulinavičiūtė

Su neramiomis mintimis galvoje, iš nuovargio, užsnūdau, bet atsikėliau tik vėl su jom susidurdama. Laikui bėgant darėsi vis neramiau ir baisiau, alkis tapo toks, lyg iš vidaus durtų tūkstančiai mažų adatėlių ir žarna žarną rijo.
Dairydamasi aplinkui mąsčiau. Po minutės agonijoje, lyg plaktuku į galvą kas trenkė – sugalvojau planą.
O jis buvo toks – vėlai vakare, sutemus, visiems ramiai ar neramiai miegant, įlipsiu per kaminą į O Pelicano, pavalgysiu, rytą senjorui Baptistui pasakysiu savo situaciją, ir tikėsiuos gauti pagalbos šefui išlaisvinti.
Skamba lengvai, bet padaryti sunku – neišpasakytas nuovargis, nuo maisto stygiaus besisukanti galva, nusilpusios kojos ir rankos.
Nakčiai atėjus, įlipau per kaminą į vidų, kur mano laimei, jokia ugnis neliepsnojo, susiradau virtuvėje maisto, pasisotinau šiltame restorane ir jau nebe alkana atsiguliau ant Baptisto sodo pailsėti ir visai netyčia pilnu pilvu užmigau.
Atsibudau jau nebe O Pelicano restorane, o narve, kuris buvo tamsiame tuščiame kambaryje. Išsigandau, širdis ėmė plakti pašėlusiu greičiu, akyse pradėjo lietis ir temti vaizdas. Pagalvojau, kad tai tik košmaras, tuo tikėdama, nusiraminau. Vis dar tikėjausi atsibusti restorane. Deja, to nebuvo, netrukus siena pasislinko ir į kambarį įžengė tas pats vyras su paltu. Jį pamačius mane nupurtė šiupas. Jis prabėjo kalbėti:
– Įsibrovėlė atsikėlė. Ją pro langą pastebėjo praeivis, einančią prie restorano.
Tai buvo momentas, kai supratau, kad tai yra vienas ilgas košmaras. Visas mano planas žlugo. Viskas vėl atrodė beviltiška.
Baugus žmogus pabaigęs kalbą, man nieko nesakydamas, pakėlė ant rankų narvą su manimi viduje ir nusinešė kažkur. Ėjo pro kalinių kameras – jie rėkė, mušėsi it laukiniai. Dar labiau nusivyliau – aš juk ne tokia, kodėl aš čia? Netrukus žmogus pasuko į šoną, išėmė mane iš narvo ir įmetė į tokį pat kambariuką, tik jame žiūriu – iš tamsos išlenda ne kas kitas, o – šefas. Visa nudžiugusi laukiau, puoliau šefui į rankas, pagaliau jaučiausi nors kažkiek laiminga.
Taip kartu su šefu prabuvome kambarėlyje kelias valandas. Nieko neturėjome – nei maisto, nei informacijos, tik vienas kitą. Po to atsivėrė durys ir į kambarį įžengė policininkas, kuris tarė:
– Sveiki, dar kartą ištyrėme jūsų bylą, peržiūrėjome gatvių kameras. Vieno piliečio dėka Moro pastebėjome gyvą traukinyje į Taliną. Dabar jūs esate paleidžiami ir gausite moralinę kompensaciją.
Taip neteisėtai apkaltinti, bet išteisinti šefas ir aš buvome paleisti. Gautus pinigus nusprendėme panaudoti restoranui pirkti. Dabar, po penkerių metų, mūsų restoranas pats populiariausias šalyje.
Gyvename puikiai. Retkarčiais prisimename šį įvykį. Nors daug kančių patyrėme, galvoju, tai išėjo į naudą
– gyvenime visas blogis tapo mums gėriu…

G. Z.

Beždžionė pasislėpė nuo žmonių. Ji taip elgėsi, kad pabėgtų kuo arčiau miško. Ji ilgą laiką besislapstydama gyveno miške. Tada ten jos ieškoti ėjo žmonės ir ją rado. Ši bandė bėgti, bet nepavyko.
Tada beždžionę nuvežė į veterinarijos kliniką. Ten ją ir paliko. O vėliau ji buvo nuvežta į tikruosius namus…

Laurynas

Mane pamatę žmonės pradėjo lipti ant stogų ir sienų, kad mane pagauti, bet aš negalėjau pajudėti iš susijaudinimo po to, kai sužinojau, kad Šefą laiko žudiku. Po kelių minučių išgirdau apačioje kažką šaukiant:
– Apsiraminkit ir eikit lauk iš čia !
Tai buvo mūsų draugas iš O Pelicano, aš taip apsidžiaugiau jį pamatęs. Nusileidau žemyn ir jam viska paaiškinau, jisai buvo nustebęs ir persigandęs tuo pačiu metu, po kelių minučių jisai atsipalaidavo,
nusiramino ir nuėjome į O Pelicano visko aptarti ir sugalvoti, kaip ištraukti Šefą iš kalėjimo. Po dvidešimties minučių mes nusprendėm eiti ieškoti įrodymų, kad Šefas nekaltas.

Nuėję į tariamą nusikaltimo vietą pastebėjome, kad grindys nuo drėgmės yra apaugusios glitėsiais, bet būtent toje grumtynių vietoje glitėsiai buvo nustumti, mes supratom, kad tai yra didelis įrodymas.
Kai pakvietėme policiją, mumis iš pradžių nelabai patikėjo, bet vėliau ėmė gilintis labiau. Po dviejų savaičių buvo rastas Moro. Jis dar buvo gyvas, tik be sąmonės. Po dviejų savaičių, išvis po keturių,
Moro atsigavo, viską paaiškino pareigūnams ir jie paleido Šefą. Šefo paleidimą atšventėme O Pelicano.

Mantas Zimblys

Visą naktį negalėjau užmigti. Mano galvoje sukosi per daug minčių. Aš be galo norėjau, kad išaiškėtų teisybė ir aš vėl pamatyčiau Šefą. Naktis praėjo, ir aš norėjau pasirodyti Senjorui Baptistui, kad jis man padėtų, bet to daryti neleido baimė, kad Baptistas gali tikėti tuo, jog Šefas nužudė Moro.
Aš neturėjau, kur eiti, ir buvau labai alkana, todėl savaitę praleidau ant stogo virš restorano. Ten būdavo šalta ir aš retai užmigdavau, bet gaudavau nors šiek tiek valgyt. Man reikėjo būti nepastebėtai, todėl dienos metu būdavau ant stogo, o kiekvieną naktį eidavau prie restorano raustis šiūkšlėse.
Maistas ten buvo nekoks, bet vis tiek geriau negu nieko. Mane gan dažnai pastebėdavo žmonės, jie atpažindavo mane ir ant manęs rėkdavo, vadindavo žudiko beždžione, o kartais mėtydavo daiktus ar bandydavo gaudyti. Tai buvo skaudu ir aš negalėdavau prie to priprasti, bet išmokau pakankamai gerai išsisukti nuo mėtomų daiktų ir pabėgti nuo žmonių.
Artėjo žiema, buvo šalta ir vieną naktį ant stogo aš priėmiau sprendimą, kad toks gyvenimas – ne gyvenimas ir man žūtbūt reikia surasti šefą. Aš nežinojau tikslios vietos, kur jis yra, bet ėjau link kalėjimo. Ėjau pakankamai ilgai ir dažniausiai stogais, kad manęs nepastebėtų žmonės. Oras nesuvaldomai šalo, be to, aš neturėjau maisto ir buvau nežmoniškai alkana. Man reikėjo kur nors apsistoti, nes buvau pavargusi, sušalusi ir labai alkana. Dar šiek tiek pakeliavus radau restoraną, prie pat įėjimo buvo sukrautos tuščios dėžės, o toliau buvo šiukšlės. Nepaisant to, kad dėžės nepatogios, aš nusprendžiau kurį laiką ten pasilikti. Čia žmonės gan retai kalbėjo apie incidentą su Šefu ir Moro, kai kurie manęs net neatpažindavo ir tai iš dalies gerai. Bet iš to, ką teko girdėti, sužinojau, jog Moro miręs, o Šefas yra kalėjime… O kaip man nepatiko tai girdėti! Aš taip norėdavau išrėkti jiems tiesą, apie tai kas tada nutiko, bet aš negalėjau… Jau praėjo mėnesis po to incidento, prasidėjo pūgos ir dėžės kone suledijo. Aš nebegalėjau ten daugiau būti, aš turėjau eiti… Eiti ir surasti Šefą. Aš ėjau, buvo nežmoniškai šalta ir daug sniego. Aš greit pavargau ir išalkau.
Ėjau labai lėtai, visai netekau jėgų ir sušalau. Beinant mane pastebėjo du vaikai, aš nebeturėjau jėgų nuo jų bėgti. Vienas metė akmenį į mane, aš sukaupus paskutines jėgas stengiausi nuo jo išsisukti, bet man nepavyko… Akmuo skaudžiai pataikė į mano koją, ji pradėjo kraujuoti. Aš nebeįstengiau eiti toliau, palindau po apsnigta eglės šaka. Gulėjau ir jaučiau nežmonišką skausmą ir šaltį, buvau alkana.
Stengiausi galvoti kaip bus gera kai visa tai praeis ir aš vėl pamatysiu Šefą… Mano koja kraujavo, o ant jos iš lėto byrėjo sniegas. Širdis plakė, bet jau neilgam. Dar minutė – skausmas praėjo, šaltis baigėsi, o akyse pradėjo lietis… Visa tai baigėsi.

Justė Štreimikytė

Ši siaubinga mintis man neleido užmigti. Kodėl Šefas vadinamas žudiku? Jei yra žudikas, vadinasi, turi būti ir aukos kūnas… Privalėjau išsiaiškinti, kur šiuo metu yra Moro kūnas. Kad ir kaip man iš nuovargio merkėsi akys, atsistojau ir patraukiau link nuovados. Besislėpdamas skersgatvių šešėliuose, vargais ne galais per gerą valandą pasiekiau nuovadą. Man labai pasisekė, kad areštinės grotuotas langelis, išeinantis į kiemo pusę, buvo visai šalia manęs, kai išgirdau iš jos sklindantį Šefo balsą. Prišokusi prie langelio labai apsidžiaugiau išvydusi Šefą, sėdintį ant šaltų areštinės grindų. Pamačius mane, jo veide pasirodė didelė šypsena. Priėjęs arčiau areštinės langelio, jis pradėjo tyliai šnibždėti man į ausį:
– Aš žinau, kad Moro gyvas. Jis siekia mano mirties. Tu privalai jį surasti ir įrodyti mano nekaltumą. Nueik pas aiškiaregę Izoldą. Ji gyvena palei tamsųjį mišką, ties juodosiomis uolomis. Ji padės tau surasti Moro.
Aš pasileidau bėgti, kaip pasakyta. Po gero pusvalandžio pasiekiau Izoldos duris, kuri manęs jau laukė.
– Atėjai ten, kur reikia. Aš tau padėsiu. Užeik.
Izolda staigiai uždarė duris. Nuo garso aš krūptelėjau ir atsisukau. Paskutinis vaizdas, kurį aš regėjau buvo paklaikęs Izoldos žvilgsnis ir didelis sidabrinis peilis, smingantis į mano širdį.

Jovita Kasperavičiūtė

Maždaug vidurnaktį pabudau, mane pažadino sapnas, kuriame man atrodė, kad Šefas dabar yra kalėjime.
Buvau persigandusi. Nusprendžiau nebelaukti ir bandyti viską paaiškinti policijai.
Policija buvo už dešimties minučių kelio. Lauke buvo tamsu, bet šviesos degė, dėl to turėjau išlikti nepastebima. Už kampo matėsi policija. Tyliai priėjau prie lango ir žvilgterėjau pro jį. Viduje budėjo vienas policininkas, bet, laimei, jis buvo užsnūdęs. Niekur nemačiau Šefo. Išsigandau. Priėjau prie durų, jos buvo užrakintos. Virš durų buvo ventiliacijos anga, nusprendžiau į vidų patekti pro ją. Įlindau, nieko nemačiau, tik ėjau tiesiai. Pagaliau pamačiau šviesą, nuėmiau groteles ir įkišau galvą. Pamačiau kalėjimo kameras ir išgirdau kažką raudant. Supratau, kad tai Šefas. Nusileidusi žemyn pradėjau jo ieškoti. Garsas sklido iš kairės. Paėjusi kiek toliau, išvydau kameros kampe susirietusį Šefą. Tyliai treptelėjau, kad jis atkreiptų dėmesį. Šefas pakėlė galvą ir pamatė mane. Jo veide atsirado šypsena. Tyliai sušnibždėjo:
-Ar aš sapnuoju? Ar čia tu, beždžione?- netikėjo Šefas.
Minutėlę nutilo ir žiūrėdamas į mane vėl prabilo:
-Turiu tau tiek papasakoti… policininkai manimi netikėjo, sakė, kad reikia bent vieno liudytojo, kuris galėtų patvirtinti tą patį. O tu ir esi mano liudininkas! – apsidžiaugė Šefas.- Tau tereikia jiems tai įrodyti, bet kaip?
Vėl nutilo. Aš vos spėjau sumirksėti ir jis prabilo:
-Taigi, klausyk. Ryt iš ryto ateik prie policijos durų su keliais popieriaus lapais. Išlipdamas iš mašinos pamačiau, kad šalia šiukšliadėžės buvo numesti keli lapai. Juos paimk ir nusinešusi į saugią vietą ant jų nupiešk tai, ką prisimeni, tai kas buvo iš tiesų. Supratai?- palinksėjau.
Kai Šefas viską paaiškino, grįžau taip, kaip atėjau. Kai jau buvau lauke, pradėjau ieškoti tų lapų, apie kuriuos jis man pasakojo. Suradau lengvai, paėmiau ir nuėjau atokiau, tarp medžių, kur manęs niekas negalėjo pamatyti. Piešiau kelias valandas ir pagaliau baigiau.
Atėjus rytui dariau tai, ką man Šefas sakė. Atėjau prie durų, viduje buvo keli policininkai, vienas iš jų mane pamatė bei atidarė man duris. Jie mane atpažino ir suprato, kad tikriausiai atėjau viską paaiškinti. Nespėjus pradėti jiems kalbėti, aš pradėjau rodyti lapus. Jie viską suprato. Jų bosas liepė vienam iš policininkų atvesti Šefą bei, kaip žadėjo, jį paleisti. Išvydusi Šefą aš nudžiugau, kaip ir jis. Atbėgęs pas mane, jis stipriai mane apkabino, abu labai džiaugėmės. Tada Šefas atsisveikino su pareigūnais ir kartu išėjome namo.

Morta Baužaitė

Kai supratau, persmelkė šaltis. Jie mano, kad Šefas yra žudikas. Kad jis užmušė Moro. O jei taip mano ir policija? Todėl jo ir nepaleido? Nejau Šefas keliaus į kalėjimą?
Nežinojau, ką daryti, buvau sušalusi ir pavargusi. Nutariau palaukti, kol ištuštės O Pelicano. Belaukdama užsnūdau. Atsikėlus jau buvo tamsu, pažiūrėjau į O Pelicano. Pamačiau, kad senjoras Baptistas jau rakina duris. Greitai nusileidau nuo stogo ir pribėgau prie Senjoro. Pamatęs mane jisai buvo nustebęs.
Ištiesiau rankas prašydama pagalbos. Jo veido išraiška tapo pikta. Jisai pradėjo rėkti:
-Nešdinkis iš čia. TU, ŽUDIKO BEŽDŽIONE.
Aš išsigandusi pradėjau bėgti. Buvau tokia išsigandusi, kad nubėgau iki uolėto kranto ir nuėjau į gretimą olą. Įėjusi pamačiau Moro. Išsigandau, bet tada pagalvojau – jisai gyvas, šefas bus išteisintas, aš vėl būsiu su juo. Pradėjau eiti atatupsta iš olos, bet užkliuvau už akmens ir pargriuvau. Moro mane pamatė.
Aš atsistojau pakėliau rankas ir užsimerkiau. Staiga išgirdau šūvius. Atsimerkiau. Pažiūrėjau į Moro, jisai laikė pistoletą nutaikęs į mane, o aš kraujavau. Parkritau. Pagalvojau nejaugi šefas nebus išteisintas, o Moro suimtas? Nejaugi aš daugiau niekada nepamatysiu šefo? Staiga pasijutau tokia pavargusi.
Užmerkiau akis ir užmigau.

Ieva Izabelė Jackūnaitė

…Pasirodo, Moro įkritęs į vandenį, nemirė. Išplaukęs ir išlipęs iš vandens, nusprendė su savo vyrais grįžti namo. Kelias dienas slėpėsi, kol pakišo šefą už savo nužudymą. Šefą pasodino už grotų. Beždžionė, toliau šaldama, bandė išgyventi vaikščiodama po gatves, užkampius ir stogus, ieškodama maisto ir kur sušilti.
Moro vyrai, apsirengę juodais drabužiais, nenustojo ieškoti beždžionės. Po kelių savaičių valdžia suprato, kad Moro gyvas, ištęsėjo pažadą beždžionei – Šefą paleido iš kalėjimo.

Rytis Batkauskas