Rugsėjo 23-ąją Lietuvoje ir mūsų mokykloje paminėjome Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. Tai diena, kai sustojame susimąstyti apie vieną skaudžiausių mūsų tautos istorijos puslapių – Holokaustą.
8a, 8pp ir 6p klasių mokiniai ant Dovydo žvaigždės išdėliojo akmenis. Žydų tradicijoje akmuo yra ypatingas simbolis – jis paliekamas ant kapo vietoje gėlės, kadangi akmuo neišnyksta ir neišblėsta kaip ir atminimas apie išėjusius. Tokiu gestu pagerbėme Holokausto aukų atminimą, parodydami, kad jų istorija ir kančia nėra pamiršta.
Minėjimo metu 8 klasės mokinės perskaitė Holokausto aukų liudijimus. Jų žodžiai privertė stabtelėti ir iš naujo suvokti, kokį žiaurumą patyrė nekalti žmonės.
Istorijos mokytojos Daiva Augulienė ir Liuda Šulskienė pasidalijo pasakojimais apie tai, kaip Holokaustas palietė Lietuvos žydų bendruomenę. Jos pabrėžė, kad žydai buvo mūsų kaimynai, draugai, bendrapiliečiai, su kuriais ilgus šimtmečius gyvenome kartu. Šie žmonės kūrė Lietuvos kultūrą, mokslą, verslą, prisidėjo prie mūsų valstybės augimo. Tragiški 1941–1944 m. įvykiai sunaikino didžiąją dalį šios bendruomenės, o kartu ir dalį Lietuvos istorijos bei atminties. Mokytojos skatino suprasti, kad Holokaustas nėra tik „praeitis“, bet ir šiandien mums užduoda klausimą: kaip išsaugoti žmoniškumą, kai aplinkui kyla neapykanta?
Etikos mokytoja Arūnė Apeikytė pabrėžė moralinę pareigą prisiminti istoriją ir mokytis iš jos klaidų, kad tokie nusikaltimai žmoniškumui niekada nepasikartotų.
Ši diena mums primena, kad atmintis – tai ne tik pagarba žuvusiems, bet ir atsakomybė gyviesiems. Tik suvokdami praeities klaidas galime kurti ateitį, kurioje vyrautų pagarba, teisingumas ir žmogiškumas. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už tai, kad neapykanta, diskriminacija ir abejingumas daugiau niekada neužgožtų žmoniškumo.
