Liepos 25-oji – Vilniaus globėjo šv. Kristoforo diena

     Liepos 25-ąją minima šv. Kristoforo diena. Vardas Kristoforas reiškia „Kristų nešantis“, o lietuviškas šio vardo atitikmuo – Kristupas. Šv. Kristoforas yra Vilniaus miesto globėjas.

     Pasak „Aukso legendos“, milžinas Kristoforas, panoręs tarnauti galingiausiajam, pirmiausia nuėjo pas karalių, vėliau – pas velnią ir tik po to pradėjo ieškoti Kristaus. Atsiskyrėlis jam pasakė, kad Kristui galėtų tarnauti nešiodamas žmones per sraunią ir patvinusią upę. Kristoforas taip ir darė.

     Vieną naktį jį pažadino mažas berniukas, paprašęs pernešti per upę. Kristoforas pasisodino vaiką ant pečių ir pradėjo bristi. Pakilo audra, o berniukas darėsi vis sunkesnis, todėl jie vos nenuskendo. Laimingai pasiekęs kitą krantą, Kristoforas paklausė, kas jis toks. Berniukas atsakė esąs Kristus, nešantis viso pasaulio naštą. Todėl šv. Kristoforas vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda ir ant pečių nešantis kūdikėlį Jėzų, kuris viena ranka laimina, o kitoje laiko pasaulio rutulį.

     Vėliau Kristoforas buvo nugabentas pas Likijos karalių. Šis mėgino priversti jį atsisakyti krikščionių tikėjimo ir įmetė į kalėjimą. Kadangi Kristoforas savo tikėjimo neišsižadėjo, jam buvo nukirsta galva.

     Kristoforas buvo paskelbtas šventuoju. Jį gerbia tiek Romos Katalikų Bažnyčia, tiek Ortodoksų Bažnyčia. Jau III a. Konstantinopolyje jam buvo paskirta bažnyčia. Vėliau šv. Kristoforo atvaizdai – skulptūros ir paveikslai – puošė daugelį bažnyčių. Dažniausiai jie būdavo įrengiami priešais pietinį įėjimą, kad tikintieji, vos įžengę į bažnyčią, iš karto pamatytų šventojo atvaizdą. Šalia neretai būdavo užrašomas lotyniškas posakis:

Christofori faciem die quacumque tueris, illa nempe die morte mala non morieris.
(Jeigu kas rytą pamatysi Kristoforo veidą, būsi apsaugotas nuo netikėtos mirties.)

     Šv. Kristoforas laikomas daugelio miestų, taip pat knygrišių, sodininkų, jūrininkų, tiltininkų ir keltininkų globėju. Tikėta, kad jis saugo nuo žaibo, maro, netikėtos mirties ir epilepsijos priepuolių, todėl jo statulos dažnai buvo statomos pakelėse, prie tiltų ir bažnyčių.

     1387 m., apkrikštijus Vilniaus gyventojus ir Vilniui suteikus Magdeburgo teisę, šv. Kristoforas buvo pasirinktas Vilniaus miesto globėju. Jo atvaizdas tapo svarbia Vilniaus heraldikos dalimi.

     XV–XVI a. Vilniaus miesto herbe šv. Kristoforas buvo vaizduojamas brendantis vandeniu su kūdikėliu Jėzumi ant peties. Rankoje jis laikė lazdą su dvigubu kryžiumi. XVI a. pabaigoje lazda buvo pakeista į išrautą medelį. Dvigubas kryžius priminė miesto teisių suteikėją – Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą.

     Šv. Kristoforo simbolika turi ir gilesnę prasmę. Pamokslininkas Petras Skarga teigė, kad šv. Kristoforą reikėtų suprasti ne vien paraidžiui (lot. Christophorus – „Kristų nešantis“), bet ir kaip krikščionybės nešėją bei skleidėją.

     Vilniuje šv. Kristoforo atvaizdų ir skulptūrų galima pamatyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje, prie Šv. Mikalojaus bažnyčios – Antano Kmieliausko sukurtą šv. Kristoforo skulptūrą, virš Vilniaus Antakalnio gimnazijos įėjimo, Gedimino prospekte priešais Lietuvos Respublikos Seimą – Kazimiero Kisielio sukurtą šv. Kristoforo skulptūrą, taip pat Europos aikštėje ant Vilniaus miesto savivaldybės pastato esančioje Gitenio Umbraso sukurtoje mozaikoje „Šv. Kristoforas“ ir kitose miesto vietose.

    Vilniaus miesto herbas su šv. Kristoforu, šiek tiek keisdamasis, buvo naudojamas iki XIX a. vidurio. Vėliau jis vėl naudotas 1922–1940 m., o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nuo 1991 m. balandžio 17 d. šv. Kristoforas vėl tapo pagrindiniu Vilniaus miesto herbo simboliu. Dabartinio herbo autorius – dailininkas Aloyzas Každailis.

     Vilniuje kasmet teikiami Šv. Kristoforo apdovanojimai. Jie skiriami labiausiai Vilniaus miestui nusipelniusiems žmonėms ir organizacijoms už pasiekimus verslo, kultūros ir meno, sporto, švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos, turizmo, labdaros bei kitose srityse.

    Apdovanojimai įsteigti 1998 m. Kandidatus renka Šv. Kristoforo apdovanojimų komitetas, kurio nariai skiriami dvejų metų kadencijai. Pagal nuostatus kasmet gali būti įteikiama ne daugiau kaip dešimt Šv. Kristoforo statulėlių. Jos tradiciškai įteikiamos Vilniaus rotušėje, o laureatus apdovanoja Vilniaus miesto meras. Statulėlės autorius – skulptorius Erikas Daugulis.

Apžvalgą, remdamasis nurodytais šaltiniais, parengė istorijos mokytojas ekspertas Eugenijus Manelis.

Naudoti šaltiniai

• Vilniaus miesto herbas – https://lietuvai.lt/wiki/Vilniaus_herbas
• Didysis Vilniaus herbas – https://lietuvai.lt/wiki/Didysis_Vilniaus_herbas
• Kristoforas. Visuotinė lietuvių enciklopedija – https://www.vle.lt/straipsnis/kristoforas/
• Šventojo Kristoforo statulėlė – https://lt.wikipedia.org/wiki/Šventojo_Kristoforo_statulėlė
• Vilnijos vartai – https://www.vilnijosvartai.lt/
• J. C. Metford. Krikščionybė: realijos ir legendos. Vilnius, 2001, p. 152–153.