Martynas Mažvydas vakar, šiandien ir rytoj
Zivilė Meškėlienė / 2015 m. birželio 10 d.
Nuo 2004-2005 m.m. mūsų mokykoje vykdomas informacinių gebėjimų ugdymo projektas ,,
Mažoji Lietuva šiandieninėje mokykloje”. Šiais mokslo metais tęsėme projektą pasirinkdami jau
vienuoliktą temą – ,,Martynas Mažvydas vakar, šiandien ir rytoj”. Mažvydiečiai, bibliotekos darbuotojoms
Reginai Vaitkevičienei ir Danguolei Matulevičienei padedant, ieškojo spaudoje užfiksuotų Martyno
Mažvydo gyvenimo įvykių, gilinosi į jo nuveiktų darbų prasmę, dvasines vertybes. Vaikai buvo mokomi
pasirinkti informacinius šaltinius, kaupti reikalingą medžiagą.
Ypač jiems pravertė istorijos pamokos. Mokytojos Liuda Šulskienė ir Daiva Augulienė su
moksleiviais aptarė istorinį kontekstą – kodėl Lietuvai buvo reikalinga knyga, kas lėmė jos atsiradimą.
Per literatūros pamokas su mokytojomis Vaiva Truskauskiene ir Živile Meškėliene šeštokai
nagrinėjo Katekizmo prakalbą. Buvo suorganizuotas prakalbos deklamavimo konkursas, kas įtaigiausiai
perteiks pirmosios knygelės kvietimą „Imkit mane ir skaitykit“.
Širdimi išgirdę prabilusią pirmąją knygą šeštokai pasikvietė į pamoką pirmokus. Su mažaisiais
buvo kalbama apie skaitymo malonumą. Ne vienas šeštokas palydėjo susijaudinusį septynmetį prie
bibliotekos lentynų ir padėjo išsirinkti knygą, kurią pirmą kartą savarankiškai skaitys. Dar kiti šeštokai
mokė pirmokus jungti skiemenis iš Martyno Mažvydo elementoriaus, bandė skaityti žodžius gotikiniu
šriftu. Mažieji po šių pamokų išėjo kitokie – ypatingi, nes mokosi Martyno Mažvydo vardo mokykloje ir
supranta knygos vertę.
Per muzikos pamokas šeštokai mokėsi Martyno Mažvydo
giesmių. Buvo nelengva. Muzikos mokytojai teko tenoro rakto
(jau nebevartojamo) natas pritaikyti smuiko raktui. Šeštokams
melodijos buvo neįprastos, daug žodžių jau nebevartojamų. Bet
džiugu, kad per projekto pristatymą Martyno Mažvydo kalėdinės
giesmės skambėjo.
Visos šeštokų žinios apie Martyną Mažvydą buvo
apibendrintos kūrybine užduotimi – akrostichu. Pirmomis eilučių
raidėmis įamžinę Mažvydo vardą moksleiviai eilėmis perteikė
asmeninį požiūrį į pirmosios knygos autorių, jo pasiryžimą
dovanoti Lietuvai knygą. Dailės mokytojos Milda Tverkutė ir
Daiva Verslavėnienė padėjo šeštokams savo kūrybinius darbus
užrašyti
gotikiniu šriftu.
Iškabinti
akrostichai
džiugino ir
originaliomis
mintimis, ir
kruopščiu
iliustravimu.
Po
projekto pristatymo bibliotekos darbuotojos ir
mokyklos direktorius džiaugėsi šeštokų įžvalgomis,
išsakytu dėkingumu pirmos lietuviškos knygos
autoriui už tai, kad ,,gimtasis žodis dar skamba”.
Pradinių klasių mokinių dailyraščio konkursas
Alma Jurkšienė / 2014 m. gruodžio 3 d.
Spalio mėnesį vyko Vilniaus miesto pradinių klasių mokinių dailyraščio konkursas. Šiame konkurse
dalyvavo ir mūsų mokyklos 2-ų, 3-čių ir 4-ų klasių mokiniai.
Pirmas konkurso etapas vyko klasėse. Iš kiekvienos paralelinės klasės buvo atrinkta po 1-2 gražiausiai
parašytus dailyraščius.
Antrame etape mokytojų komisija iš kiekvienos klasės atrinko po 1-ą darbą. Trijų vaikų darbai pateko į
Vilniaus miesto dailyraščio konkursą.
3c klasės mokytojos A. Jurkšienės mokinė Kamila Grinevič tapo Vilniaus miesto 3-čių klasių dailyraščio
konkurso nugalėtoja.
Septintokų išvyka į Mažąją Lietuvą
Genė Remeikienė / 2014 m. lapkričio 4 d.
1. Truputis istorinių žinių*
Mažoji Lietuva arba Prūsų Lietuva – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas,
apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai. Iki Kalavijuočių Ordino
įsiveržimo XIII a., regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys. Vykstant kovoms tarp
Lietuvos ir Ordino ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po
Melno taikos 1422 m. Gyventojų pagrindą sudarė likusieji baltai, naujai atsikėlę lietuviai ir iš kitų Prūsijos
regionų grįžtantys gyventojai. „Mažosios Lietuvos“ sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m.
Šiuo metu jos dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis – Lietuvai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai.
Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita
lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lenkijos ypač paveiktos katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
lietuvių kultūros. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios
Kunigaikštystės lietuvių. Nors po 1945 m. Mažojoje Lietuvoje praktiškai nebeliko lietuvininkų ir jų
kultūros, šis regionas liko svarbus Lietuvos kultūrai.
Mažojoje Lietuvoje buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba (1547 m. Martyno Mažvydo
„Katekizmas“), pirmoji lietuviška Biblija (1590 m. išversta Jono Bretkūno), pirmoji lietuvių kalbos
gramatika (parašyta Danieliaus Kleino), pirmasis lietuviškas grožinis kūrinys – Kristijono Donelaičio
„Metai“, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba (1823 m. „Nusidavimai dievo karalystėje“, leido
N.F.Ostermeyeris). Taip pat Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinami svarbiausi lietuviški tautinio atgimimo
leidiniai, kurie žadino lietuvių tautą, kėlė tautinę savimonę, tai laikraščiai , spausdinti Ragainėje ir Tilžėje:
„Aušra“ (1883-1886 m., 1-ojo Nr. leidėju pasirašė Jonas Basanavičius) ir „Varpas“ (1889-1905 m.,
redagavo Vincas Kudirka). 1885 m. įsteigta pirmoji lietuvių pasaulietinė draugija „Birutė“. Iš Mažosios
Lietuvos gabenta į Didžiąją Lietuvą, valdomą Rusijos, uždrausta lietuviška spauda.
Iki 1709-10 m. maro lietuviai sudarė Rytprūsių gyventojų daugumą, gyveno daugiausia kaime,
o miestuose vyravo vokiečiai. Kalbėjo senuoju „Lietuvninkų dialektu“, palei Kuršių marias –
„kuršiuojančio“ žemaičių donininkų šnekta.
2. O dabar – apie pačią kelionę.
Straipsnyje panaudotos ištraukos iš 7b klasės mokinių rašinių „Mūsų kelionė į Mažąją Lietuvą“.
„ Idėja išvykti į kelionę su nakvyne mus kankino nuo pat 5-os klasės, bet auklėtoja manė, kad
per anksti, kad reikia paaugti. Ir štai mes septintokai! Užaugę, atsakingi! Kur kelionė? Kada išvykstam?
Kur nakvosime? Ką veiksim? Per klasės valandėlę rugsėjo pirmąją savaitę ūžėm kaip bičių avilys  !
Svarstėm daugybę variantų: su palapinėmis, prie ežero, miške, pajūry. Žinoma, tik prie jūros! Nakvosim
prie jūros , bet keliausim ir į delfinariumą, ir po mūsų Mažąją Lietuvą. Puiku, juk mes mažvydiečiai, mes
turime pažinti savo šaknis!“ – Goja Dabkutė.
Kelionę aptarėme su tėveliais ir nusprendėme palaukti Bobų vasaros, kai bus gražus, ramus ir
spalvotas rudeniškas metas. Pasikvietėme 7e, 7p ir 7b klasių vaikus, nes reikėjo net 41-o mokinio, tada
autobuso nuoma pigesnė. Be to, nutarėme Palangoje, prie Birutės kalno, skaityti Maironio poeziją, nes
visi septintokai šiemet mokėsi Maironio „Trakų pilį“ atmintinai. Reikėjo išgirsti ir „Nuo Birutės kalno“
eilėraštį, o paskui jau kopti į patį kalną ir grožėtis atsiveriančiu į jūrą vaizdu, kaip kad grožėjosi pats
Maironis… Į kelionę kartu važiavo 7e klasės auklėtoja Svetlana Semionova, 7p auklėtoja Svetlana
Polipova ir 7b klasės Alekso tėvelis Jurijus Sažinas.
Kuršių nerija… „ Gidė pasakojo apie Kuršių neriją. Buvo manyta, kad pavadinimas kilęs iš čia
kadaise gyvenusių kuršių,“ – savo rašinyje pasakoja Justinas Rakštelis. Pirmiausia keltu iš Klaipėdos
persikėlėme į Smiltynę. Pasukę į dešinę ir nuvažiavę vieną kilometrą, atsidūrėme Kopgalyje, kur įsikūrę
Lietuvos jūrų muziejus ir delfinariumas. Kadangi iki delfinų pasirodymo dar buvo laiko, tai
nusifotografavome prie „Albatroso“ – paminklo, „Išėjusiems į jūrą ir negrįžusiems“… Taip pat
nuskubėjome prie pietinio molo, kur baigiasi Nerija ir Kuršių marios susilieja su Baltijos jūra. Molas
pastatytas ant polių. Viršvandeninė dalis išmūryta iš akmenų. Dirbtinis pietinis molas pratęsia Kuršių
Neriją 945 metrais. Pagilinus uostą, abu, tiek šiaurinis, tiek pietinis molai buvo sustiprinti akmenimis ir
dideliais betono blokais. Molai apsaugo Klaipėdos uosto laivus nuo audrų ir viesulų. Jie dar vadinami
vartais į jūrą.
Nepakartojamų įspūdžių vaikams paliko delfinų pasirodymas: „Pirmiausia mes keliavome į
delfinariumą. Ten mačiau, kaip delfinai šokinėjo, mėtė kamuolius į krepšinį, atnešinėjo kamuolius, suko
lankus…“, – rašo Simona Ivanovaitė. „Iš pradžių delfinai plaukiojo ir nieko nedarė, jokių triukų. Bet…po
maždaug dešimties minučių jie pradėjo šokinėti iš vandens, sukinėtis, žaisti su kamuoliais…“ – Ernestas
Gudan. „Aš tikrai nesitikėjau tokio jų paklusnumo. Jie ne tik šokinėjo ir plukdino žmones, bet net
sugebėjo pašokti į viršų kelis metrus darydami „saltus“…“- Ugnius Cijūnaitis. „Delfinai parodė nuostabių
triukų ir mane aptaškė, nes sėdėjau pirmoje eilėje…“ – Aleksas Sažinas.
Po delfinų pasirodymo vykome Į Juodkrantę, esančią 20 km nuo Smiltynės. Juodkrantė – viena
seniausių Kuršių nerijos gyvenviečių, žinoma nuo 1429 m. (XVII a. pradžioje ją beveik užpustė smėlis).
Kadaise iš Kuršių mariose plaukiojusių laivų stebint vietovės krantinę, ši buvusi labai tamsi, todėl ir
gavusi Juodkrantės pavadinimą. Juodkrantė – antra pagal dydį Kuršių Nerijos gyvenvietė. Kopiame į jos
centre esantį Raganų kalną. Daugiau kaip 100 tautodailininkų iš visos Lietuvos 1979–1988 m. suvažiavę į
Juodkrantę plušo, kad sukurtų 71-ą ąžuolinę skulptūrą: raganų, velnių ir pasakų veikėjų pasaulį (beveik
kasmet meistrai atnaujina skulptūras, restauruoja). 1,3 km ilgio skulptūrų takas padalintas į dvi –
šviesiąją ir tamsiąją – dalis. Šviesiojoje dalyje driekiasi šviesus ir platus takas, o kiekvieną pasitinka Eglė,
žalčių karalienė, žvejys Kastytis, Neringa ir kiti gerieji sakmių bei pasakų personažai. Tamsiojoje pusėje
– atvirkščiai – takas siauras ir tamsus, su Liuciferio, Pragaro vartų, slibinų, nuodėmių suolelio, laumių ir
raganų skulptūromis. Šio projekto autoriai – skulptorius S.Šarapovas ir architektas A.Nasvytis. „Sakoma,
kad nuo neatmenamų laikų velniai ir raganos čia keldavo puotas. Iš visų skulptūrų man labiausiai patiko
„Liuciferis“ ir „Pragaro vartai“. Jos atrodė bauginančiai“, – savo rašinėlyje dalinasi įspūdžiais Gasparas
Danišauskas.
Toliau važiuojame link Nidos. Grožimės Gintaro įlanka, kurioje, begilindami laivybai Kuršių
marių dugną, darbininkai dumble aptiko gintaro. Nuo 1860 iki 1890 m. per metus vidutiniškai iš marių
dugno buvo iškasama apie 75 tūkstančius kilogramų gintaro. Sumažėjus apyvartai, gintaro gavyba buvo
nutraukta.
„Po to nukeliavome į Nidą. Matėme Vytauto Kernagio suolelį kartu su dainininko skulptūra,
Parnidžio kopą, taip pat apžiūrėjome Saulės laikrodį, kuris Lietuvoje toks vienintelis, nes ten saulė
leidžiasi ir kyla iš vandens. Aplankėme Tomo Manno (vokiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato)
namelį. Pro jo langus matosi nuostabus marių vaizdas, vien dėl to galima tapti rašytoju…“ – teigia Agnė
Greimaitė. Tomas Manas, aplankęs Nidą ir ja susižavėjęs, ant Uošvės kalno 1929-1930 m. pasistatė
žvejo trobesį primenantį namą – vasarnamį pagal architekto H.Reissmanno projektą. Šiame namelyje
didysis rašytojas parašė romano „Juozapas ir jo broliai“ antrąją dalį. O Nobelio premija jam buvo skirta
už romaną-epopėją „Budenbrokai“. (Plačiau pasiskaitykite http://lt.wikipedia.org/wiki/Thomas_Mann).
Norisi plačiau papasakoti apie Parnidžio kopą. Pusiau pustoma Parnidžio kopa – vienas
unikaliausių ir populiariausių Kuršių nerijos objektų. Jos aukštis – 52 metrai, nors anksčiau ji buvo 17 m
aukštesnė. Nuo šios Kuršių nerijos kopos įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria vaizdas į vėjo pustomų
didžiųjų kopų grandinę, Mirties slėnį. (Šiame slėnyje 1870 – 1872 m. buvo įkurta karo belaisvių –
prancūzų stovykla. Daugelis belaisvių dėl atšiaurių kalinimo sąlygų, išsekimo ir ligų žuvo. Mirusieji buvo
laidojami čia pat įrengtose stovyklos kapinėse. Vietiniai žmonės šią vietą praminė Mirties slėniu). Liūdna
slėnio pavadinimo kilmė… Taip pat atsiveria vaizdas į žaliuojantį didįjį kopagūbrį bei Kuršių marių
vandenis. Įdomu tai, kad ši kopa yra „keliaujanti“ – nuolat pustoma ir slenkanti. Ant šios kopos 1995 m.
buvo pastatytas apie 13 metrų aukščio Saulės laikrodis (architektas – R. Krištapavičius, skulptorius – K.
Pūdymas). Taip mums pasakojo visažinė gidė Janina.
Nuo Parnidžio kopos aukštumų pamatėme mariose dunksantį Grobšto ragą. Už jo – „Ten, kur
Grobšto ragas,/Andai buvo Prūsija…“ – pernai literatūrinėje kompozicijoje „Buvo Prūsija“ Sigito Gedos
posmus deklamavo buvę šeštokėliais 7b mokinukai. Dabar už Grobšto rago – Rusija… Ir Kuršių nerijos
pradžia su gražiausiais kaimų pavadinimais: Pilkopė, Rasytė, Šarkuva „išvirto“ į Morskoje, Rybačyj,
Lesnoje… Rusijos valdžia nesuinteresuota išsaugoti tūkstantmetinį baltiškąjį – prūsiškąjį, o kartu ir
lietuviškąjį istorinį – geografinį paveldą… Tokia jos „didžioji“ grobuoniška, imperinė politika…
Jau vakarėjant, važiuodami atgal, dar aplankėme Negyvąsias kopas, dar vadinamomis
Pilkosiomis, arba Mirusiomis kopomis dėl to, kad jos beveik nuogos, neapaugusios, pustomos vėjų. Jos
yra Naglio rezervate. Kopos labai saugomos, galima buvo eiti tik specialiai apžvalgai įrengtu pažintiniu
Naglių kopos taku, besidriekiančiu 1,35 km link Kuršių marių. Čia žavėjomės įspūdingu gamtos dariniu,
tarsi būtume patekę į dykumą. Kopos stebina dėl stipraus vėjo susiformavusiomis išgraužomis, įdubomis,
taip pat kur ne kur kyšančiomis senojo dirvožemio liekanomis.
„Vėliau mes aplankėme užpustytus žvejų kaimus. Ten kažkada buvo net keturiolika kaimų. Vienas
iš jų vadinosi Karvaičių kaimu, kuriame gimė tautosakininkas Liudvikas Rėza,“ – savo rašinėlyje pasakoja
Gasparas. (Plačiau apie Kuršių nerijos užpustytų kaimų istoriją siūlau paskaityti http://www.nerija.
lt/kultura/uzpustyti-kaimai).
Grįždami iš Kuršių nerijos pro autobuso langus dar stebėjome nuostabią gamtą: plikas, vien tik
smėlio arba apžėlusias retais žolių kuokštais, arba kalnapušėmis apželdintas kopas, matėme nykų, gaisro
nuniokotą plotą, specialiai neatsodintą, paliktą žmogaus sąžinei… Nuotaiką praskaidrino staiga per kelią
pasinešęs didžiulis briedis su galingais ragais! Gerai, kad mūsų vairuotojas buvo patyręs, todėl
išvengėme nelaimės. Matėme besiganančių stirnų. Buvo labai linksma…
Į Palangos poilsio namus nakvynei grįžome jau tamsoje. Klauskite, ar miegojome? Ryte visi
„kažkodėl“ nurimę išėjome pasigrožėti Palangos Tiškevičių dvaro rūmais, parku. Nusipaveikslavome prie
Jėzaus Kristaus skulptūros tarsi Kristaus glėbyje. Buvo didžiulė, kandžiojanti nosis šalna. Nuėjome prie
Birutės kalno, ten klausėmės Maironio eilėraščio „Nuo Birutės kalno“. Nors poetas eiliavo : “Įsisupus
plačiai vakarų vilnimis/Man krūtinę užliek savo šalta banga…“,- šį kartą jūra buvo nepaprastai rami –
jokios bangelės! Gintariniu paplūdimiu nuėjome iki pat Palangos tilto, kai kurie prisirinko gintarėlių,
saulutė mus sušildė ir vėl buvome pilni gyvasties. Kaip nenusifotografuoti prie Jūratės ir Kastyčio
skulptūros! Turėjome laisvo laiko pasivaikščioti Basanavičiaus gatve ir papusryčiauti. Mes įpratę Palanga
džiaugtis vasarą, bet kokia ji buvo graži saulėtą rudens rytą!
Galiausiai nuvažiavome į Klaipėdą. Aplankėme Teatro aikštę, Anikę, Danės krantinėje snaudžiantį
burinį „Meridianą“, Herkaus Manto, Martyno Mažvydo paminklus ir Ievos Simonaitytės skulptūrą, kurioje
iškalta: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“.
“Man patiko, kai visi susikibom rankomis po skulptūra ir nusifotografavome. Tą akimirką
pagalvojau, kas būtų, jei lietuviai vis dar rusiškai kalbėtų, jei nebūtume laisva šalis… Būtume tik mažytė
Rusijos dalelė… Veikiausiai ir mums jie meluotų, visi jais patikėtų, pamirštų žmonės lietuvių kalbą. Tik
retkarčiais, išvydus žalius laukus, juose žydinčias raudonas aguonas ir danguje pakibusią geltoną saulę,
mūsų širdis suspaustų nesuprasta kaltė, kuri maldautų mus atminti tai, kas jau prarasta…“ – šitaip
brandžiai savo rašinyje samprotauja Agnė Greimaitė iš 7-osios B. Ar supratote, kad gamtos vaizdais ši
mergaitė nutapė mūsų Tėvynės trispalvę…
Kas būtų, jei nebūtume Baltijos kelyje susikibę rankomis… Tęsiu savo mokinės mintį…
Lietuvių kalbos mokytoja Genė Remeikienė
*Informacija parinkta iš internetinės enciklopedijos „Wikipedija“, Broniaus Kviklio “Mūsų Lietuvos” 1- 4
tomų ir kitų rašytinių šaltinių.
2017 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas