Europos klubo veikla – Moliūgynas
Eglė Bridikienė / 2017 m. lapkričio 8 d.
Na, ir kaip jums rudenėlis? Mums jis labai gražus ir spalvotas, moliūgais papuoštas.
Šiemet Europos klubo nariai sukvietė visą būrį moliūgų dekoratorių pasidalinti savo gebėjimais ir
papuošti mokyklos vidinį kiemelį. Moliūgų susirinko visas ratas!
Europos klubo narių laukė daug darbų- moliūgus apžiūrėti, nufotografuoti, nuspręsti, kuris
gražiausias. Oi, koks tai sunkus darbas, juk vienas už kitą įmantresnis.
Taip pat mokiniai uždegė žvakeles prisimindami mirusiuosius.
Pasigrožėkite ir jūs.
Europos klubo veikla – švenčiama šokolado diena
Loreta Kamarauskienė / 2017 m. spalio 9 d.
Pasaulyje šokolado diena švenčiama nuo 1995 m., jos pradininkai- prancūzai. Labai greitai šokolado
diena su savo tradicijomis ir ypatumais tapo populiari ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.
Europos klubo mokiniai jau tradiciškai švenčia šokolado dieną, tiesa, kiek vėliau nei visas pasaulis.
Juk šokoladas yra ne tik skanus, bet ir naudingas:
– šokolade esantis magnis gerina atmintį, pakelia nuotaiką,
– juodasis šokoladas gali padėti įveikti kosulį,
– šokolado aromatas mažina dirglumą ir subalansuoja emocijas.
Skanaus.:)
Europos klubo veikla – išvyka į Europos komisijos atstovybę
Loreta Kamarauskienė / 2017 m. spalio 9 d.
Spalio 9 d. Europos klubo mokiniai vyko į užsiėmimą Europos informacijos centre (Gedimino pr. 16,
Vilnius). Išvykos tikslai : sužinoti daugiau apie Europos Sąjungą bei Europoje švenčiamą kalbų dieną.
Mokiniams buvo labai įdomu, ypač patiko „Proto mūšis“, laimėjo net dvi komandos iš penkių, kurios
surinko po 20 taškų. Nugalėtojai galėjo rinktis apdovanojimą: po sukutį arba atmintuką.
Visi mokiniai džiaugėsi puikia proga dalyvauti įdomioje pamokoje bei sužinoti svarbių istorinių faktų
apie Europą ir jos kalbas.
Anglų kalbos dainų konkursas „Eclubvision 2016“
Loreta Kamarauskienė / 2016 m. gruodžio 11 d.
Gruodžio 8 d. Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijoje įvyko 7-8 klasių mokinių renginys,
anglų kalbos dainų konkursas „Eclubvision 2016“.
Renginį jau septintus metus iš eilės mokykloje organizuoja anglų kalbos mokytojos Renata
Žemaitienė, Eglė Bridikienė ir Loreta Kamarauskienė. Konkursui pasirengti padeda muzikos mokytojos
bei visų klasių auklėtojos, mokinių taryba ir jos vadovė Aušra Stravinskaitė bei Europos klubo
mokiniai. Garso ir apšvietimo reguliavimu rūpinasi fizikos mokytojas Valdemaras Purelis. Renginys
vyksta anglų kalba pagal pačių aštuntokų sukurtą scenarijų.
Šiemet mokiniai ne tik dainavo, vaidino, kūrė šou, bet net trys klasės grojo gyvai. Niekas
negali paneigti gyvos muzikos grožio, galbūt todėl mokiniai ir mokytojai daugiausiai balsų skyrė 8C
klasei. Antrą vietą užėmė savo artistiškumu žiūrovus pavergę 8D klasės mokiniai, na, o trečia vieta
teko 8PP klasei. Kiekviena dalyvavusi klasė buvo verta nugalėtojo vardo, nes vaikai labai stengėsi
parodyti viską, ką moka geriausiai. Septintų klasių mokinių debiutas buvo puikus, visi atliko dainas
šauniai. Visoms klasėms ir jų auklėtojams įteikti padėkos raštai už kūrybinę sėkmę dalyvaujant
konkurse.
Mokykla labai dėkoja šių metų konkurso rėmėjams:
UAB „Electronic house“, įsteigusiai pagrindinį prizą – 50Eur čekį,
UAB „Saulės drabužiai“ bei 8A klasės mokinio Justo Radžiūno šeimai, padovanojusiai
net 6 kg saldainių mokiniams.
Sveikiname dalyvavusius ir dėkojame visiems prisidėjusiems prie renginio organizavimo!
Loreta Kamarauskienė
Nuotraukos Eglės Bridikienės
Naujas straipsnis
Šių metų spalio 3-7 dienomis mūsų mokyklos mokinius, mokytojus, tėvus ir svečius džiugino I-IV klasių paroda „Rudenio gėrybės atgyja”. Dėkojame darbelius sukūrusiems mokiniams ir jų tėvams, parodą organizavusiai mokytojai Redai Riukaitei.
Literatų svetainė ,,Noriu pasakyti”. DANGUS (Fantastinis apsakymas)
Genė Remeikienė / 2016 m. spalio 16 d.
Rašytojas: PIJUS MAKSELIS, 8pp klasės mokinys
Santrauka:
Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik
pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos
driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda. Visgi gerai įsižiūrėjęs įžvelgtum tirštus šešėlius,
glūdinčius jos gelmėse. Ši juodoji skylė, pavadinta Vilem-284, buvo penkis milijonus kartų didesnė už
mūsų saulę. Ir erdvėlaivis plūduriavo prie pat jos krašto.
Geležinis signalizacijos balsas sudraskė tylą.
– Tikslas pasiektas. Tikslas pasiektas. Objektas laivo radaruose. Vykdoma automatinė laivo sustojimo
operacija, – tonas buvo šaltas, automatinis, bet dabar atrodė rūstus, nepakeliamai slogus.
Nutilus pranešimui erdvėlaivyje įsiviešpatavo niūri tyla. Užgniaužtas kvapas tarsi prieš audrą.
Pro didįjį valgomojo langą juodavo begalinė kosmoso tamsa. Kelios žvaigždės tolyje spingsėjo, bet tik
pačiuose lango kraštuose. Laivas nematė savo tikslo, bet jautė. Sensoriai tiesiog pašėlo. Prieš juos
driekėsi juodoji skylė. Ji buvo nematoma, tobulai juoda. Visgi gerai įsižiūrėjęs įžvelgtum tirštus šešėlius,
glūdinčius jos gelmėse. Ši juodoji skylė, pavadinta Vilem-284, buvo penkis milijonus kartų didesnė už
mūsų saulę. Ir erdvėlaivis plūduriavo prie pat jos krašto.
Laivo valgomajame susirinko trys keisti žmonės.
Ant stalo užsikėlęs kojas sedėjo Vickaras. Jo plaukai nerūpestingai susitaršę, akys apsiblaususios
migla, o lūpos be paliovos judančios, kuždančios žodžius, girdimus tik jo ausiai. Vyro pilkas žvilgsnis
dėbsojo į metalines sienas.
Pačiame apskrito valgomojo kampe slėpėsi Matila. Sustingusi it statula, ji slėpėsi nuo savo
bendrakeleivio akių, nubedusi savąsias į grindis. Jos plaukai beveik visi nuslinkę o veidas išblyškęs it
pienas.
Paskutinis pasirodė Adrijanas. Iš visų jis atrodė įprasčiausiai, dėvėjo tvarkingą erdvėlaivio uniformą ir
vešlius juodus plaukus buvo surišęs į kuklią uodegytę. Jis ėjo ramiu lengvabūdišku žingsniu. Veide
šmėkčiojo geranoriška šypsena.
– Sveikinu jus! – prakalbo jis, – pasiekėme savo išsvajotąjį tikslą!
Atsako jis negavo. Adrijanas prisėdo prie stalo ir žiūrėdamas į Vickarą tarė:
– Negi nesidžiaugi? – vyptelėjo jis, – iki kol praradai kalbos dovaną, tiesiog negalėdavai užsičiaupti,
kaip trokšti atvykti čionai!
Vickaras neatsakė. Jo lūpos tęsė negirdimą monologą. Adrijanas kiek laiko tikėjosi atsakymo, tada
tik numojo ranka ir pasisuko į Matilą. Ji susigūžė, pajutusi jo žvilgsnį.
– Gal tu norėtum prabilti?
Moteris kažką pasakė, bet Adrijanas neišgirdo. Jis pasilenkė, kad geriau girdėtų, ir ji pakartojo:
– Nekalbink jo.
– Kodėl gi? – nusistebėjo Adrijanas. Jis vogčiomis žvilgtelėjo į Vickarą. – Per tris mėnesius mūsų
kelionės abudu tarškėjome lyg dvi mamytės! Tik vėliau vargšelis nutilo.
– Taip, – įbedusi akis į grindis ištarė Matila, – kai išvykome, jis buvo kalbus. Vis dar yra. Negi
nematai, kaip lūpos kalba?
– Matau, – linktelėjo Adrijanas, – bet ką jis ten murma, nežinau.
Matila tylėjo. Galop vaikinui pabodo ją kalbinti. Jis jau sukosi, kai vėl išgirdo duslų balselį:
– Aš žinau. Jis meldžiasi.
– Kam?
– Dar nežino. Sako, kai nuskris į juodąją skylę, sužinos.
– Jis ten ieškos Dievo? – nesuvokė Adrijanas. Niekada Vickaras neminėjo esąs piligrimas.
– Aš jau radau, – pasigirdo šiurkštus, nemalonus balsas už nugaros. Vickaras dabar žiūrėjo į juodu
savo niūriomis, pilkomis akimis, – aš esu arčiausiai dangaus, negu bet koks žmogus istorijoje.
Astronautai skrido ir praskrido Vilem-284, bet nė vienas nesuprato, – Vickaras atlošė galvą ir sudžeržgė
užgožta neviltimi dvelkiančiu juoku, – niekas nesuvokė, jog čia yra Dangus.
Adrijano veidą paliko geranoriška šypsena. Jis pasisuko į langą. Vos už kelių centimetrų stiklo į juos
žvelgė ertmė erdvėlaikyje, praraja. Praryjanti šviesą ir spinduliuojanti tamsa. Adrijanas mostelėjo ranka
link Vilem-284 ir tarė:
– Čia Dangus? Nepyk, Vickarai, bet aš tematau didelę juodą skylę.
– Nes tu aklas, – rėžė vyras, – tik aš sugebu įžvelgti čia spalvą. Reikšmę. Kaip manai, kas slypi už
Įvykių horizonto? Kodėl gamta neleidžia mums dirstelėti į juodųjų skylių gelmes? Kadaise dangus mums
buvo nepasiekiamas ir mes manėme, kad ten gyvena Dievas su visais savo angelais. Bet pasiekėme
dangų ir ką mes išvydome? Tuštumą. Kelis debesis ir viskas. Užtat virš galvų driekėsi dar didesnė,
neaprėpiama visata. Mums leidžiama ją tyrinėti tiek, kiek tik sugebame. Tik vieno mes niekados
nesuvoksime. Niekada neišvysime. Štai! – jis tvirtai ištiesė pirštą į langą, – mes atradome Dangų! Tik
atsisakome tuo tikėti…
Vickaras iš susijaudinimo net pašoko nuo kedės. Atsakymui tegavęs suglumusią klausytojų tylą, jis
kažką suurzgė ir nudribo į kėdę. Jo žvilgsnis vėl apsiblausė ir lūpos tęsė savo maldą.
– Jis iškentėjo tiek daug, – atsiduso Matila, – vaikystėje dėl jo kaltės netyčia žuvo tėvas. Motina
prasigėrė iš sielvarto. Jam net pasisekė, kad susikrapštė pakankamai pinigų vykti į šią kelionę.
– Hmm… – numykė Adrijanas, – o kodėl tu keliauji? Juk ši kelionė bus mūsų paskutinė. Nejaugi tu
irgi ieškai čia Dangaus?
– Ne, – šyptelėjo Matila, – man dangus užgeso prieš amžius, – ji pakėlė sausas iš širdgėlos akis į
langą ir įsistebeilijo į juodąją skylę. – Žinai, kaip buvo atrasta Ji?
– Taip, – linktelėjo Adrijanas, – astronautas Vilemas Flauersas ją atrado du šimtai
aštuoniasdešimtaisiais metais.
– Jo visą laivą paglemžė ši juodoji skylė, bet, laimei, dar spėjo išsiųsti paskutinį signalą į žemę.
Vilemo vardu ir buvo praminta ši praraja.
– Suprantu, – linktelėjo vaikinas, – bet kodėl tu nori į ją nuskristi?
Moteriai buvo sunku ištarti tuos žodžius:
– Be nuotraukų ir visokios medžiagos, kuri pateko į Žemę, ten dar buvo vienas pranešimas. Man.
NASA agentai atvežė jį man į namus ir pasakė, be jokio liūdesio ar užuojautos, neva tai tik kasdienybė –
jūsų vyras mirė.
Adrijanas išpūtė akis iš nuostabos.
– Kas buvo parašyta tame pranešime?
Matila neašarojo, bet jos akys verkė. Ji išlemeno:
– Nieko… paprastas „aš tave myliu“… Vilemas niekada nebuvo originalus…
– Dėl jo tu skrendi į šią juodąją skylę?
– Aš negaliu be Vilemo gyventi. Galbūt sugebėčiau, jeigu jis nebūtų man išsiuntęs tos žinutės. Kai
užsimerkiu, aš matau jį. Kai aplinkui tyla, girdžiu, kaip jo lūpos ištaria man šiuos tris žodžius. Suprantu,
kad sugrįžti jam neįmanoma. Niekas negrįžta iš juodosios skylės… bet jeigu jis negrįš, tada aš
atkeliausiu pas jį.
Adrijanas keistai pažvelgė į moterį. Nepaisant aklos vilties žodžiuose, Matilos akys skendėjo neviltyje.
Pagavusi šį žvilgsnį, ji paaiškino:
– Išvysti Vilemą prie savo durų yra nulinis šansas. Bet vilties išvysti jį juodojoje skylėje man dar yra.
Galbūt ji maža. Galbūt šansas tik vienas iš trilijono, bet tai geriau nei nulis! Taip, ši mano viltis yra
paremta nežinojimu. Bet tas pats Vickarui, nors jis ir įsitikinęs, kad suvokia, – ji trūktelėjo pečiais, –
galbūt net Rojų ten rasiu.
– Galbūt, – atsiduso Adrijanas.
– O tu? Dėl ko tu skrendi į juodąją skylę? – pasidomėjo Matila.
Vaikinas nusijuokė. Moteris jo juoke pajuto virpančią melancholijos gaidelę.
– Aš… aš pats nežinau. Esu svajotojas. Žemė man per nuobodi. Lankiausi Marse, Alfa – Centauri…
visur tas pats. Visa visata tiesiog… nyki. Tuščia. Prisipažinsiu, Matila, aš neturiu tokių kilnių tikslų kaip
jūs. Aš tenoriu sužinoti, kas slypi už mūsų pasaulio sienų. Už… – jis pažvelgė į Vilem-284, – už Įvykių
horizonto. Man gyvenimas nėra toks brangus, kad laikyčiausi jo saugumo ir paprastumo. Visi žmonės
gimsta ir miršta – koks man skirtumas? Mano gyvybė man verta tik tiek, kiek bet kokio praeivio gatvėje.
Užtat čia, – jis dviem pirštais bedė į savo akis, – čia slypi mano tikrasis aš. Tas, kuris tau kalba, – jis
dirstelėjo į Vickarą, – mano siela, jei nori tuo tikėti. Ji trokšta patyrimo.
Adrijanas sustojo uždusęs ir nutilo. Giliai įkvėpė ir pasakė:
– Štai kodėl aš galvotrūkčiais leidžiuos į juodąją skylę. Visur kitur man nuobodu.
Centriniam laivo kompiuteriui buvo nurodyta sustoti kelias valandas prieš Vilem-284. Galbūt keleiviai
norėtų atsisveikinti su žeme – visgi ryšys tebebuvo įjungtas. Bet nė vienas net nelietė tolimo atstumo
komunikatorių. Jie tik nekantriai laukė tikslo. Trise jie buvo išvyti iš savo namų, vienaip ar kitaip, ir
tetroško galo. Matila laukė beviltiškomis akimis, Vickaras – apimtas aklo tikėjimo, o Adrijanas po savo
šypsena ir gražiomis akimis tiesiog spinduliavo abejingumu.
Juodoji skylė į juos įdėmiai žiūrėjo. Į Matilą žvelgė Vilemas, Vickarą stebėjo Dievas ir į Adrijaną
žiūrėjo tuštuma.
Sugaudė signalizacija ir laivas pajudėjo. Vilem-284 apėmė visą vaizdą už lango. Erdvėlaivis
nepaliaujamai šliaužė, artėjo prie Įvykių horizonto. Vieningai sutarškėjo visi aparatai, signalai ir
terminalai. Tada vienas po kito išsijungė ir teliko tamsa.
Tik Vickaro akys viltingai žybsėjo, o lūpos išsiviepė į plačią šypseną.
Literatų svetainė „NORIU PASAKYTI“
Genė Remeikienė / 2016 m. rugsėjo 25 d.
Šiemet, 2016-2017 m.m., mūsų jaunieji rašytojai buriasi į literatų svatainę „Noriu pasakyti”. Šioje
svatainėje gali jėgas išbandyti bet kuris penktos – aštuntos klasės mokinys. Tačiau pirmiausiai savo
kūrinėlį turi parodyti svetainės įkūrėjoms, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojoms Danutei Kasiulevičienei
ir Genei Remeikienei.
Žinoma, kiekvienas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas gali čia talpinti geriausius savo mokinių
kūrybinius darbelius, bet literatų būrelio veikla – kryptinga: su savo siekiais, uždaviniais, programa.
Svajojame suorganizuoti 2017-tų metų gegužę pirmąjį progimnazijoje „Poezijos pavasarėlį”, kurio
laureatai įgis teisę dalyvauti Pilaitės bendruomenės organizuojamajame „Poezijos pavasaryje” kartu su
žymiais Pilaitės, Vilniaus poetais. O gal ir pirmąją bendrą savos kūrybos knygelę išleisime… Juk galime
pasvajoti!
O dabar šiais naujais mokslo metais savo sonetus Literatų svetainėje „Noriu pasakyti“ publikuoja jau
girdėti mokyklos kūrėjai: 7d klasės mokiniai Diana Kornilova, Aistė Sotvaraitė, Kristijonas Kybartas,
Viktorija Kornilova.
Pasaulis sukasi ratu
Pasaulis sukasi ratu
Ir metų keičiasi laikai.
Ir būna linksma, įdomu,
Bet rudenį nuliūsta net vaikai…
Kai lyja ir lauke niūru,
Jaučiuosi aš blogai.
Ir tuo metu liūdžiu,
Nes ir kieme nebežaidžia vaikai.
Man vasarėlė atminty –
Jauki, šilta, linksmoji.
Bet kaupias lietūs debesy
Ir vėl būnu liūdnoji.
Bet pagalvoju: „Tuoj žiema!“
Ir liūdesio jau nebėra! (Autorė Diana Kornilova, 7d kl.)
***
Tai lyg mįslė niekieno neįminta,
Tai lyg visų namai,
Kur šildo ir globoja…
Įdomu – kas gi tai?
Tas pasaulis, tie namai
Ne tik šildo ir globoja,
Nes pavirsta dažnai
Liūdesio pilnais laukais…
Ir aš sėdėdavau tuose laukuose,
Kur neužklysta jokie paukščiai.
Ir aš pavirsdavau kažkuo,
Ko nieks nemėgsta, žiūri baugščiai…
O kai surasdavau aš kelią iš tų laukų,
Džiaugsmingai bėgdavau sutikt tėvų! (Aistė Sotvaraitė, 7d kl.)
Gyvenimo giria
Gyvenimas kaip miškas: tai tamsus, tai šviesus.
Eini kur nori, bet nežinai, kas bus.
Kas laukia už medžių tamsioje naktyje,
Kas nutiks dienos šviesos glėbyje.
Kai matai viltyje skylę,
Noris sušukt: „Kodėl tu tokia žiauri, Gyvenimo giria!?“
Bet tau šaukt nereikėtų,
Jei tą skylę užlopyt mokėtum.
Pro visus lapus šviesa prasiskverbia,
Tada laimės lobį lengviau surandi.
Laimė kiekvieno Gyvenime verpia –
Ją aptikęs laimingu tampi.
Tamsoje pasiduoti nereikia,
Nes tamsos duobės kažkada pasibaigia. (Kristijonas Kybartas, 7d kl.)
Pasaulis, kurio nepastebime
Visi žmonės skuba skuba,
Į mokyklą, namus, į darbus.
Jie nepastebi, kas juos supa –
Nes mato tik savo brangius telefonus.
Jie nepastebi pasaulio grožio,
Jie negirdi gamtos garsų.
Nesiklauso paukščių giesmių,
Neužuodžia gėlių kvapų.
Daug kas gamtos nevertina:
Miškuos mėto šiukšles.
Medžius nesodinę kerta,
Trypia lauko gėles.
Nekirsk medžių, žmogau,
Pasodink bent vieną, pačiam bus gražiau! (Viktorija Kornilova, 7d kl.)
Vaizdas pro močiutės langą
Igoris Zujevas / 2016 m. gegužės 22 d.
Kai pavasaris kieme jau įsisiūbavo, o iki vasaros atostogų liko visai nedaug, 5P/F klasės
mokiniai per kalbos ugdymo pamoką popieriuje pabandė išsakyti tai, ką šiuo metu jaučia, ką mato,
užuodžia ir girdi aplinkui. Mokinių buvo prašoma mintimis grįžti į kaimą pas močiutę bei pažvelgti pro jos
medinės bakūžės langelį. Prisiminę aprašymo reikalavimus, detališkumą, penktokai ypač jautriai aprašė ne
tik juos supančią aplinką, bet ir jausmus, išgyvenimus. Štai keli įdomiausi darbeliai:
Štai pagaliau atvažiavome pas močiutę. Užėjau į viršų, pažvelgiau pro langą.
O ten – jau vasara! Šviečia saulė, gėlės, seniausiai pražydusios, skleidžia nuostabų vasaros
aromatą. Ant tų gėlyčių nutūpė kelios bitelės, renkančios nektarą skaniausiam medui. Šalia tų gėlyčių
ant įtemptos virvės tabaluoja baltiniai. Čia pat pamatau malkinę. Ten tiek daug medienos, kad net
drąsiai namelį medyje galėtum pasistatyti!
Paskui pamačiau, kad malkinėje kažkas juda! Aš susidomėjau ir nusprendžiau apžiūrėti iš arčiau.
Priejęs arčiau pamatau – ogi ten mažas paukščius įstrigęs tupi. Aš išėmiau vieną malką ir padėjau
paukščiukui išskristi namo.
Grįžau prie to paties lango, pamačiau, kad tolumoje – tik miškai… Ir staiga kažkuo labai pakvipo.
Pagalvojau, kad tai – tos pačios gėlės, bet ne, ten buvo močiutės iškepti sausainiai.
Nusileidau į apačią, atsisėdau prie stalo ir pradėjau valgyti gardžiuosius sausainius. Močiutės
sausainiai juk visada skanūs.
Vaigintas Matulis, 5P/F kl.
Atvažiavau pas močiutę atostogauti ir iškart pažvelgiau pro langą. Langas buvo praviras, todėl
iškišusi pro jį ranką pajutau šilto vėjo glamonę.
Rytas buvo saulėtas ir šiltas. Kvepia močiutės sodo obelų žiedai, girdžiu gražų ir ramų zylių
čiauškėjimą, klausausi vėjo dainos, nes ji – tokia raminanti. Viskas aplinkui buvo įvairių spalvų: rožės –
geltonos, raudonos, pienės – irgi geltonos, prie jų kaip prie medaus skrenda bitutės. Taip neapsakomai
gražiai žydi obelys ir brandina skaniausius vaisius…
Kadangi langas praviras, aš galiu paliesti žolę. Ji tokia švelni ir žalia. Ant palangės užšoko raina
katytį. Ji buvo tokia išsigandusi, nes ją vijosi pašėlęs kaimynų šuo. Nuraminau ją ir ji nubėgo.
Gyvūnai myli gamtą, nes jie joje gimė. Jie myli kiekvieną kvepiančią žolę.
Kaip gražu ir spalvinga aplinkui! Viskas kvepia, visur taip ramu. Ak, kaip gera atostogauti pas
močiutę kaime!
Dagnė Lažauninkaitė, 5P/F kl.
Buvo gražus pavasario pabaigos rytas. Svečiavausi pas močiutę. Užėjusi į močiutės kambarį,
pamačiau langą. Jis buvo praviras ir išdrįsau pro jį pažvelgti laukan.
Džiaugiuosi, kad atėjo pavasaris, nes gieda paukšteliai, šviečia saulutė, o iškišęs galvą, galėjai
pajusti šiltą vėjelį.
Staiga pradėjo lyti. Lietus nebuvo šaltas, kaip tik – buvo malonus. Po kiek laiko lyti nustojo ir
pamačiau nuostabaus grožio vaivorykštę. Debesys buvo šviesūs, dangus – visai žydras. Po lietaus vis
dar jaučiau jo svaiginantį kvapą. Pastebėjau ir daug gražių gėlių. Jų būta įvairiausių: raudonų, baltų,
geltonų, violetinių, oranžinių, rožinių… Buvo malonu stovėti prie lango ir norėjosi niekados nuo jo
neatsitraukti.
Išgirdau močiutės balsą:
-Eik valgyti, anūkėle, pusryčiai jau ant stalo!
Pažadėjau sau būtinai dar grįžti prie šio lango.
Vakarė Pliaskytė, 5P/F kl.
Nuotraukos mokytojo I. Zujevo
Poezijos pavasariui prasidėjus
Genė Remeikienė / 2016 m. gegužės 17 d.
Šeštadienį, gegužės 21 dieną, 15.00 val. Pilaitės miške kaip ir kiekvienais metais vyks Poezijos
pavasario šventė. Šis Poezijos pavasaris skiriamas L. Rėzos gimimo 240-osioms metinėms. Tema: “Kas
po tūkstančio metų ras tavo pėdsakus, Tėvyne”. Mūsų progimnazijos jaunųjų rašytojų, poetų kūriniai
bus publikuojami Pilaitės bendruomenės tinklapyje. Kuriantys mokiniai taip pat bus pakviesti skaityti savo
kūrybos.
Nors Pilaitiškiai dedikuoja šį Poezijos pavasarį Liudvikui Rėzai atminti, bet kūrybos tematika
nevaržoma: galima skaityti savo prozą ar poeziją įvairiomis temomis.
Džiaugsmas
Kažkada gyveno Džiaugsmas
mano širdyje.
Ir iš manęs sprūdo šauksmas:
Kodėl jis tik manyje?
Ne medyje ir ne krūme?
Ten Džiaugsmo neradau,
o tik savo širdyje
kadais jį vieną sutikau.
Bandžiau surasti aš jam porą
ir ieškojau visur,
bet vis gaudavau atsakymą:
Ieškok, ieškok kitur…
Tai 6d klasės mokinės Agatos Napadiuk sukurtas eilėraštis.
Laiškas draugui apie svajonių pasaulį
Genė Remeikienė / 2016 m. balandžio 20 d.
Laba diena, mielas drauge,
rašau Tau laišką, nes noriu pasidalinti mintimis apie savo svajonių pasaulį.
Mano svajonių pasaulyje žmonės širdyje niekada neužaugtų. Jie liktų tais pačiais vaikais,
žaidžiančiais kieme su draugais. Jie kvailiotų, kaip vaikystėje, negalvodami apie savo rimtą padėtį ir
nekreipdami dėmesio į kostiumuotų vyriškių pašaipius žvilgsnius.
Nebūtų taisyklių, kalamų visiems į galvas, nes jų nereikėtų. Niekam net mintis nekiltų elgtis taip,
kad pakenktų sau ar kitiems.
Šiame pasaulyje gyvuotų beribis gėris. Žmonės, eidami gatve, plačiai šypsotųsi, o užėję į
parduotuvę užkalbintų nuoširdžią pardavėją. Vaikščiodamas parke sutiktum draugišką nepažįstamąjį,
nusiteikusį pasikalbėti ne apie blogybes ar nelaimes, o norintį pagirti šiandien ypač gražią Tavo
šukuoseną.
O kai ateitų naktis, žmonės sustotų, nors trumpam, kad pažvelgtų į tamsų dangaus skliautą,
nukabinėtą ryškiai spindinčiomis žvaigždėmis. Grožėtųsi vaizdu ir nusijuoktų skaidriu, krištoliniu juoku,
pamatę kaip juokiasi linksmos žvaigždutės danguje. Ir visa tai būtų nuoširdu, nesuvaidinta ir
nesumeluota, nes mano svajonių pasaulyje melo nebūtų.
Žmonės nebijotų klysti ir iš savo klaidų pasimokytų. Pasaulyje būtų ir liūdesio, nes jis mus suartina.
Liūdesio reikia, jog nepamirštum, kas yra laimė ir prisimintum aplinkinius. Gyvuotų ir trupinėlis baimės, kad
išdrįstum, išmoktum pasitikėti savimi.
Mano svajonių pasaulyje žmonės mokėtų įsiklausyti į gamtą, jūros ošimą, paukštelių čiulbėjimą, į
savo širdį. Pajaustų dalykus, kurių neįmanoma nusakyti žodžiais: draugystę, švelnumą, meilę.
Svarbiausia – žmonės matytų širdimi. Juk tik širdimi gali pamatyti tiesą, kaip ir viltį šunelio akyse,
nerimą žmogaus širdyje ir tą tikrąjį džiaugsmą. Todėl žmonės ir būtų laimingi, nes matydami kito
džiaugsmą, jie patys švytėtų iš laimės.
Lauksiu, mielas drauge, Tavo atsakymo.
Miglė Jauniškytė 6p klasė
2017 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas