DĖMESIO! Vyksta tinklapio atnaujinimo darbai. Senąją tinklapio versiją rasite čia
Danguolė Matulevičienė / 2015 m. kovo 18 d.
Kovo 12 d. 1e klasės moksleiviai, nusiteikę rimtai diskusijai, susirinko mokyklos bibliotekoje
pasikalbėti apie meilę knygoms ir knygų meilę skaitytojams. Tik nuo rugsėjo pradėję lankyti mokyklą
daugiau kaip pusė klasės mokinių jau skaito knygas iš bibliotekos. Taigi minčių, įspūdžių, patyrimo
užteko gvildenant gana sudėtingus klausimus: “Kaip knyga veikia žmogų?”, “Ar visos knygos vertingos?
“, Kodėl knygai reikia skaitytojo, o skaitytojui knygos?”, “Ką reiškia rūpintis knyga?”, “Ką veikia
bibliotekininkės?”, “Kas yra biblioteka?”
Pamokai pasirinkta neseniai išleista Williamo Joyce’o knyga „Stebuklingos skraidančios
Moriso Lesmuro knygos“. Pirmokai patys kūrė pagal knygos paveikslėlius istoriją, o po to savo
spėjimus pasitikrino žiūrėdami to paties rašytojo pagal tą pačią istoriją sukurtą animacinį filmą,
pelniusį „Oskaro“ apdovanojimą.
Į pamokos diskusiją maloniai įsitraukė mūsų mokyklos bibliotekininkės: papasakojo apie knygų
priežiūrą ir jų vertę, pamokė, kaip elgtis bibliotekoje.
Džiugu, kad šių metų pirmokai verti Martyno Mažvydo vardo. Diskusijai baigiantis buvo
padaryta išvada, kad knygos nuspalvina gyvenimą, pralinksmina. Ne vienas mažasis skaitytojas,
peržvelgęs bibliotekoje spalvingas knygų lentynas, atsiduso – „Skaitysiu…“.
Vida Naudužienė / 2015 m. kovo 15 d.
Platus antrosios užsienio kalbos pasirinkimas (rusų, vokiečių ir prancūzų) Vilniaus Martyno
Mažvydo progimnazijoje kiekvieną pavasarį priverčia būsimųjų šeštokų tėvelius sukti galvą, kuri iš šių
kalbų geriausiai papildytų jų atžalų užsienio kalbų mokėjimą. Daliai mokinių toks galvosūkis šeštoje
klasėje nebus svarbus, nes sprendimą jie kartu su tėvais priėmė žengdami į penktąją klasę. Štai šiemet
47 penktokai pasirinko prancūzų kalbą, kurios įsitvirtinimą mokykloje nulėmė tai, kad nuo 2010 m.
mokykla dalyvauja tarptautiniame „EMILE klasės“ projekte. Šiais mokslo metais mokykloje yra penkios
emiliukų klasės: po vieną nuo šeštos iki aštuntos ir dvi penktosios: Vp ir Vpp. Jose iš viso mokosi 123
moksleiviai, o tai sudaro daugiau kaip 10 % visų mokyklos mokinių. Kas yra vis labiau įsitvirtinantis
EMILE?
Trumpiniu EMILE (E – enseignement, M – d’une matière, I – par l’intégration, L – d’une
langue, E – étrangère) vadinamas integruotas dalykų ir užsienio kalbų mokymas(is). Tai tarptautinis
projektas, kuris nuo 2003 metų, Lietuvos švietimo ir mokslo ministrui įsakymu patvirtinus projekto
„Užsienio kalbos ir dalyko integruoto mokymo“ vykdymo programą yra įgyvendinamas mūsų šalyje. Šis
projektas, kaip savo svetainės puslapiuose informuoja Švietimo ir mokslo ministerija – „tai dalyko arba
kelių dalykų mokymas prancūzų kalba pagal mokyklos parengtą ugdymo planą, atsižvelgiant į ugdymo
tarpsnį ir siekiant dalykinės, kalbinės ir tarpkultūrinės dermės.“ Prancūzų instituto Vilniuje duomenimis,
projektas „EMILE klasės“ jungia 20 mokyklų ir daugiau kaip 950 moksleivių, kuriuos moko 47 nekalbinių
dalykų mokytojai, pasiekę ar aktyviai siekiantys privalomo B2 kalbos lygio mokėjimo. Dar 20 mokytojų,
prancūzų kalbos specialistų, dirba šiame projekte, kartu su dalykininkais vesdami pamokas arba
konsultuodami savo kolegas. Kaip iškelto tikslo siekiama ir kas, mano akimis, per trejus metus nuveikta
mūsų mokykloje?
Kertinis prancūzų kalbos mokymo(si) akmuo – šio dalyko pamokos, mūsų mokykloje vedamos
mokytojos Virginijos Žekonytės – Petrikienės ir „tikro prancūzo“ Pierre Henri Philippe Pache. Dviejų šalių,
dviejų mokymo sistemų sandūra nesukėlė konflikto, atvirkščiai – abu mokytojai bendro tikslo siekia
skirtingais metodais, o laimi tik mokiniai. Prancūzų kalbos mokytojai mūsų mokykloje yra kolegų,
projekto dalyvių, atrama. Žurnalai, knygos, kaupiami prancūzų kalbos kabinete, yra prieinami ir
mokytojams, projekto dalyviams. Vis tik svarbiausia yra kolegiškas bendravimas ir nesavanaudiška
pagalba. Daug kartų yra tartasi, kaip geriau planuoti pamoką, kokius prancūzų kalbos akcentus sudėti
joje. Net per pertraukas, žiūrėk, užbėga Pierre į kabinetą. Suraukti antakiai išduoda, kad rūpestis atvedė.
Ir tikrai. Abu sutariame, kad per dalyko (etikos) pamoką bus parenkami tekstai su Passé composé
(būtuoju kartiniu) laiku.
Mūsų mokykloje prancūzų kalba vartojama istorijos, biologijos, etikos, o nuo šių mokslo metų ir
muzikos pamokose. Labai daug tikimasi iš mokytojos Svetlanos Politovos, kuri ne tik puikiai kalba
prancūziškai, bet dar pernai subūrė moksleivius prancūziškai dainai. Visi emiliukai šiemet bus jos
mokomi, tad ir naujų idėjų kyla – sukviesti prancūziškos dainos mylėtojus iš visos Lietuvos.
Mano, kaip etikos mokytojos, darbo pradžia „EMILE klasės“ projekte prasidėjo, kai buvo ieškoma
dalykų mokytojų savanorių, mokančių šią kalbą. Dvejojau, nes prisiminiau posakį, kad į tą pačią upę du
kartus negalima įbristi. Vis tik įbridau, nes stumtelėjo pavaduotoja Eglė Laumelienė. Neabejojau, kad
dorinio ugdymo (etikos) pamokos steigiamoje emiliukų klasėje apims įvairias temas ir pareikalaus itin
plataus žodyno bei kalbos sistemos mokėjimo. Deja, kasdien nevartojamas prancūzų kalbos žinias buvo
nusėdę laiko dulkės. Teko iš stalčiaus ištraukti ir Paryžiuje Sorbonoje lankytų prancūzų kalbos kursų
pažymėjimus bei diplomus, ir vadovėlius. Kaip ir kiti EMILE projekte dalyvaujantys dalykų mokytojai,
turėjau galimybių gilinti žinias lankydama intensyvius prancūzų kalbos kursus Prancūzų institute bei
išvykdama į vasaros kursus Prancūzijoje, Besançone ir Vichy. Paprastai per mėnesį kursuose išklausomas
kalbos ir dalyko dėstymo su integruota prancūzų kalba metodikos 180 val. kursas. Labai naudingi buvo
CAVILAM (Vichy, Prancūzija) kursai, kuriuose dėstytojai mokė , kaip vesti pamoką pagal prancūzų
mokyklai keliamus reikalavimus. Mokėmės pamoką pradėti, užduoti klausimus, net buvo parodyta, kaip
prancūzų mokyklose per pamoką drausminami mokiniai. Atrodo, nepraleista nė viena detalė. O paskui
laukė praktiniai darbai. Įpareigoti Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos, projekto iniciatorės, rašėme
dvikalbius pamokų planus, kuriais šiandien gali pasinaudoti įvairių dalykų mokytojai.
Kaip atrodo etikos pamoka emiliukų klasėje? Visų pirma tai dalyko pamoka, todėl dorinio ugdymo
(etikos) mokoma(si) remiantis Bendrosiomis programomis, bet tekstai imami iš prancūziškų knygų ir
žurnalų. Daug knygų parsivežiau iš Prancūzijos, o žurnalus prenumeruoja mokyklos biblioteka, ir tai
didelė parama, ypač žurnalas paaugliams „Okapi“. Be abejo, informacinės technologijos dar plačiau
atveria duris į frankofonijos pasaulį. Turiu ne vieną galimybę padėti mokiniams ten patekti. Kursuose
gavome labai daug svetainių nuorodų, kur galima rasti įdomios medžiagos pamokai. Padeda ir mano
patirtis, įgyta gyvenant Prancūzijoje. Štai pamokoje diskutavome apie dienotvarkę. Mokiniai piešė savo
tvarkaraštį, kuriame prancūziškai surašė savaitės pamokas. Atsakydami į klausimus, pakartojo savaitės
dienų pavadinimus, kaip pasakyti valandas. Parodau iš namų „archyvo“ atneštą Žako Dekuro licėjaus
(Collège-lycée Jacques-Decour, Paris) pamokų tvarkaraštį. Mokiniai palygina, kokių dalykų mokosi jų
bendraamžiai Prancūzijoje, kiek laiko trunka pamoka. Ir štai suglumę žiūri, kad trečiadienį prancūziukai
turi tik vieną – dvi pamokas. Kodėl? Man taip pat kilo šis klausimas, kai minėtoje mokykloje mokėsi
dukros. Laisvesnis trečiadienis prancūzų mokyklose – sena tradicija. Laisvą laiką mokiniai skiria
būreliams lankyti, pamokoms pasiruošti, projektams rengti. Teko su mokiniais diskutuoti ir apie
neklaužadas, kuriems Prancūzijoje skiriama didžiausia bausmė – draudimas eiti į pamokas. Jei
prakalbome apie laisvę, tai ką ji reiškia lietuviui ir prancūzui? Stengiuosi, kad mokiniai ne tik vartotų
prancūzų kalbą, bet giliau suprastų Prancūziją ir visą frankofonijos pasaulį.
Kalba bus gyva tik tada, jei mokiniai ją vartos, todėl mes, mokytojai, skatiname savo ugdytinius
rašyti laiškus bendraamžiams prancūzams. Prieš porą metų mokytojos V.Žekonytės – Petrikienės dėka
pradėjome draugauti su Vineuil miesto Marcel Carné koledžu. Daugiau kaip 30 mokinių vyko į Prancūziją,
o pavasarį sulaukėme moksleivių ir mokytojų iš Vineuil. Suradome bendraminčių ir Lietuvoje – tai
anykštėnai iš Jono Biliūno gimnazijos su prancūzų kalbos mokytoja Elvyra Samuoliene. Išvykos į Vilniaus
prancūzų vidurinę mokyklą, Prancūzų institutą ir jo atvirų durų dienas, instituto dėstytojų dalyvavimas
pamokose, Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė Luco Aubry bei Prancūzų instituto atstovės
Snieguolės Kavoliūnienės dėmesys mokyklai ir vizitas Mokslo ir žinių dieną – tai tik dalis veiklos, kuriai
naujų postūmių duos energingos ir kūrybingos EMILE klasių vadovės. Geografijos mokytoja Leonora
Semaško ir dailės mokytoja Daiva Varslavėnienė taip pat ne kartą rėmė šį projektą. Neabejingi ir kiti
mokytojai.
Planuose – sukurti ryškesnius frankofonijos akcentus mokykloje: tai bus lentelės ant EMILE
klasių durų, taip pat planuojama bent vienos klasės sieną nutapyti lietuviškomis ir prancūziškomis
detalėmis. Jas mokiniai kurs remdamiesi tuo, ką patys matė keliaudami į Prancūziją ar skaitė
prancūziškose knygose. Tos knygos – tai tėvelių suokalbis su Kalėdų seneliu (o gal su Père Noël?): šis iš
stebuklingo maišo ištraukė po prancūzišką knygelę kiekvienam auklėtiniui emiliukui. Tėvai labai domisi
EMILE klasėmis ir yra pasiryžę remti projektą, motyvuoti vaikus.
Vis tik didysis EMILE projekto tikslas yra prancūzų kalbos mokymosi tąsa gimnazijoje ir vėliau
aukštojoje mokykloje. Baigdami aštuonias klases, moksleiviai turi būti motyvuoti gilinti žinias ir laikyti
tarptautinį DELF testą. Be abejo, motyvaciją sustiprintų galimybė pasirinkti prancūzų kalbą kaip pirmąją
užsienio kalbą.
Prieš daugelį metų lankant prancūzų kalbos pradžiamokslius kursus Paryžiuje, vienoje iš pirmųjų
kurso pamokų mokytojas manęs paklausė: „ Est –ce que ce matin vous êtes allés à la boulangerie pour
acheter une baguette?“ („Ar jūs ėjote šį rytą į duonos parduotuvę pirkti prancūziško batono?“)
Suglumau. Pirma, nežinau, kas yra „boulangerie“. Antra, nesuprantu, ką aš ten turiu daryti. Trečia, kojos
iš namų nekeliu, nes kalbos nemoku, bijau. O dar kurso draugai rankomis mojuoja, lazdas nupieštas
rodo… Gal mušti ruošiasi? O kai pernai CAVILAM (Vichy) patekau į C1 grupę kartu su prancūzų kalbos
mokytojais, širdis spurdėjo iš laimės. Pajutau, kad galėsiu stoti prieš klasę. Ir čia noriu paminėti savo
pirmąsias mokytojas iš asociacijos „Bienvenue en France“ Monique Bry bei Geneviève Delas, padėjusias
pamilti šalį, kurioje praleidau penkerius metus. Ta patirtis, įgyta frankofonijos širdyje, yra mano
didžiausias turtas, kuriuo dalinuosi su moksleiviais.
Kalba – ne kupra, jos nešioti nereikia. Kalba – tai raktas į frankofonijos pasaulį, jungiantį į
Tarptautinę frankofonijos organizaciją 57 šalis (2013 m.) ir suteikiantį unikalią galimybę bendrauti su
200 milijonų prancūzų kalbos vartotojų. Įduokime tą raktą savo mokiniams.
Vida Naudužienė,
Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė,
etikos mokytoja
http://www.smm.
lt/web/lt/pranesimai_spaudai/vilniaus-mokyklos-kvieciamos-dalyvauti-projekte-emile-klase
http://www.institutfrancais-lituanie.com/spip.php?rubrique75&lang=lt
http://fr.wikipedia.org/wiki/Organisation_internationale_de_la_francophonie
http://www.centrefrancais.lt/spip.php?rubrique128&lang=lt
Straipsnis publikuotas informaciniame leidinyje „Švietimo naujienos“, 2013, Nr.9 (331).P.14-15.
Vida Naudužienė / 2015 m. kovo 15 d.
Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija nuo 2010 metų dalyvauja tarptautiniame Emile projekte,
kurio tikslas yra gilinti prancūzų kalbos žinias, kai kurių dalykų pamokas vedant prancūzų kalba.
Moksleiviai mokomi pagal mokyklos parengtą ugdymo planą, „atsižvelgiant į ugdymo tarpsnį ir siekiant
dalykinės, kalbinės ir tarpkultūrinės dermės“. Nors Vilnių ir Paryžių skiria 2038 kilometrai, prancūzų
kultūros pėdsakai lietuviškoje žemėje yra ryškiai įspausti. Norint moksleivius supažindinti su jų pamėgto
krašto politikos, kultūros ir visuomenės veikėjų veikla Lietuvoje, galima pasirinkti Prancūzijos mokyklose
pamėgtą „rallye“ metodą.
Kaip veikia „rallye“ metodas, teko išbandyti kelionės į Vineuil (Prancūzija) metu (2012 m.m.).
Mūsų mokyklos moksleivių kelių dienų viešnagės darbotvarkėje vienas pusdienis buvo skirtas susipažinti
su Blois miestu ir jo įžymybėmis. Marselio Karnė koledžo (Collège Marcel Carné) prancūzų kalbos
mokytoja Laurence Kauffmann, kuravusi atvykusius moksleivius, pasiūlė miestą atrasti … patiems,
pasinaudojus „rallye“ metodu.
Neturėjome visažinio gido, o autobusas, dusulingai užropojęs į prie miesto centre stūksančios
bažnyčios aikštę, ten ir liko iš aukšto grožėtis Luaros (Loire) vingiu. Taip buvo net geriau, nes ant upės
skardžio iškilusio miesto gatvės virsdavo stačiais laiptais ar atsiremdavo į viduramžių sieną. Prancūzų
moksleiviai ir jų svečiai iš Lietuvos buvo suskirstyti į į nedideles iki 10 mokinių grupes, vadovaujamas
mokytojo. Kiekvienai grupei buvo duota medžiaga, kuria remdamiesi moksleiviai tapo atradėjais – istorinio
ir kultūrinio miesto ieškotojais. Taip pat nurodytas labai konkretus laikas, per kurį turėjo būti surasti
plane nurodyti keliolika objektų. Tai buvo paminklai istorinėms asmenybėms, rūmų detalės – bareljefai,
atminimo lentos ant namų, fontanai ir t.t. Kiekvienas mokinys gavo po planą ir klausimyną, kuriame
reikėjo ne tik pažymėti surastą paminklą ar kitą objektą, bet ir išsamiai atsakyti į užduotą klausimą.
Klausiama buvo apie viską: kas pavaizduota bareljefe, kokia buvusi senovinio namo paskirtis viduramžiais,
kas parašyta paminklinėje lentoje ir t.t. Grįžus į mokyklą, pusvalandis buvo skirtas „rallye“ klausimyno
patikrai, atsakymams į mokinių klausimus ir laimingų nugalėtųjų apdovanojimui.
Kas patraukė akis? Pirmiausia tai, kad „rallye“ prancūzų koledžo moksleiviams yra žinomas ir
praktikuojamas metodas. Mokiniai ne tik nepasimetė gavę klausimyną, bet įdėmiai studijavo maršrutą.
Nuskubėję prošal kokį objektą, nerimastingai apsižvalgydavo ir grįždavo atgal, kad surinktų visą
informaciją. Maža to, žingsnis vis spartėjo, nes sugaištos paieškai minutės vertė skubėti. Paskutinę
aikštę prancūziukai bėgte perbėgo: į visus klausimus atsakyta, o prie autobuso stovintis mokytojas
rodė į laikrodį lyg primindamas, jog pavėlavusiems teks keliolika kilometrų iki namų kulniuoti pėstute.
Kokia „rallye“ metodo esmė? Iškėlus edukacinės išvykos tikslą, leidžiama pačiam mokiniui jo siekti. Šiuo
atveju pagrindinis tikslas buvo supažindinti su miesto istorija ir įžymiomis vietomis, o mokiniai jo siekė
patys ieškodami nurodytų objektų. Be to, buvo ugdomas gebėjimas dirbti su žemėlapiu (planu), tinkamai
skaičiuoti ir paskirstyti laiką, kad būtų laiku sugrįžtama į susitikimo vietą. Vaikai turėjo išmokti darniai
veikti įvairiatautėje ir įvairiakalbėje grupėje, būti tolerantiški vienas kitam. Pagaliau reikėjo pakartoti
saugaus eismo taisykles. Nors ir labai skubėdami, tyrėjai nekantriai trypčiojo prie tuščios sankryžos, nes
degė raudonas šviesoforo signalas. Taip „rallye“ tampa pramogos elementų turinčia edukacine veikla,
patrauklia savo forma ir ugdančia savo turiniu.
Pagrindinis pasiruošimo „rallye“ krūvis tenka mokytojui. Tai jis parenka tinkamą ir saugų
maršrutą, kuriame būtų svarbiausi numatytai edukacinei išvykai reikalingi objektai; apskaičiuoja laiką,
reikalingą minėtam maršrutui nueiti; sudaro klausimyną, atsižvelgdamas į moksleivių ugdymo tarpsnį;
sugalvoja vertinimo sistemą, pagal kurią nustatomi „rallye“ nugalėtojai.
Pasinaudodamos kelionėje įgyta „rallye“ patirtimi, su Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos
prancūzų kalbos mokytoja Virginija Žekonyte – Petrikiene ir geografijos mokytoja Leonora Semaško,
Vilniaus geografijos mokytojų asociacijos pirmininke, sumanėme emiliukams padėti surasti prancūziškąjį
Vilnių. Dėkoju kolegei L.Semaško už dalykinę informaciją, reikalingą šiam straipsniui.
Edukacinės išvykos tikslas būtų sužinoti, kurios ir kaip Vilniaus senamiesčio vietos yra susijusios
su Prancūzija, klausytis grupės vadovo ir atsakyti į klausimus pateiktame klausimyne. Maršrutas ir
lankytini objektai numatyti Vilniaus senamiestyje. Edukacinė išvyka trunka apie 1 valandą. Ji prasideda
Daukanto aikštėje, o baigiama Didžiojoje gatvėje prie Prancūzų instituto.
Šis metodas buvo išbandytas supažindinant su Vilniumi tiek svečius iš Anykščių Jono Biliūno
gimnazijos, tiek iš Marselio Karnė koledžo (Prancūzija). Svečiams iš Prancūzijos mūsų mokyklos emiliukai
pasakojo apie miestą prancūziškai. Be abejo, mes, mokytojai, vaikams padėjome, taisėme, papildėme
pasakojimą.
Galima tvirtinti, kad klausimynai ar kitos refleksijos užduotys labai motyvuoja moksleivius. Tokių
užduočių pasigendu kartu su moksleiviais vykdama į edukacinius užsiėmimus, kuriuos dabar gausiai siūlo
muziejai ir kelionių agentūros. Lyg ir viskas puikiai suplanuota, vaikai sudominami, bet pamirštama
paskutinė, refleksijos, grandis. Štai mūsų mokykloje buvo vedama literatūrinė pamoka „Gyvoji tradicija“ .
Puikų ir giliamintišką liaudies kūrybos pristatymą moksleiviai tikrai būtų žiūrėję ir mokęsi turėdami
„pasėdėjimo salėje“ gaires. Mokytojai be grįžtamojo ryšio neįsivaizduoja pamokos, tad popamokinėje
edukacinėje veikloje, manau, jis taip pat būtinas. Ir apie tai turėtų galvoti visi, kurie siūlo savo
paslaugas mokyklai.
Tikiuosi, kad prancūziškas „rallye“ metodas padės linksmai ir giliau pažinti kitokį Vilnių.
Lietuvių kalbos ir etikos mokytoja metodininkė
Vida Naudužienė
Geografijos mokytoja metodininkė
Leonora Semaško
I. Simono Daukanto a. 3
Dabartiniai Prezidento rūmai yra viduramžius menantis pastatas. XVI amžiuje juose buvo Vilniaus
vyskupų rezidencija. Su Prancūzija šiuos rūmus, vieną iš gražiausių miesto pastatų, sieja tai, kad jų
sienos matė Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą (Napoléon Bonaparte) (1769 – 1821), kuris
karinio 1812 m. žygio į Rusiją metu buvo sustojęs Vilniuje. Šiuose rūmuose, sakoma, imperatorius
susipažino su Sofija Tyzenhauzaite de Šuazel – Gufjė (Sofia Choiseul-Gouffier) (1790 – 1878). S.
Tyzenhauzaite de Šuazel – Gufjė buvo pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje, rašiusi, beje,
prancūzų kalba. Prancūzų kalba poniai Sofijai buvo gimtoji, ja buvo kalbama namuose. S.Tyzenhauzaitė
de Šuazel – Gufjė pažinojo Rusijos carą Aleksandrą I, su kuriuo susipažino Taujėnų dvare 1812 m.
pavasarį, o vėliau ir susibučiuliavo. Jos pažįstamų rate buvo prancūzų rašytojas Aleksandras Diuma
(Alexandre Dumas), ji keitėsi laiškais su Alfredu de Miuse (Alfred de Musset). Išsilavinusi ponia padarė
įspūdį Napoleonui. Pasakojama, kad imperatorius yra pasakęs: „Ką aš pajutau malonaus tame žygyje į
Rusiją, tai pažintis su Sofija“. Beje, S.Tyzenhauzaitė de Šuazel – Gufjė mirė Nicoje (Prancūzija).
Šiuose rūmuose lankėsi Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII (Louis XVIII) (1755 – 1824) su karaliene
Marija – Žozefina Savojiete (Marie-Joséphine de Savoie) (1753 – 1810).
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, rūmais naudojosi Prancūzijos ambasada (1990 – 1997),
dešiniajame sparne buvo įsikūręs konsulinis skyrius. Norintys vykti į Prancūziją, į šį skyrių atnešę
reikiamus dokumentus gaudavo vizą. Dabar vykstant į Prancūziją vizos nereikia.
http://www.vilnius-tourism.lt/turizmas/lankytinos-vietos/top-20/prezidento-rumai/
http://lt.wikipedia.org/wiki/Sofija_Tyzenhauzait%C4%97_de_%C5%A0uazel-Gufj%C4%97
II. Universiteto g. 3
Vilniaus universitetui yra daugiau kaip 400 metų. Tai vienas seniausių universitetų Europoje. VU
įkurtas 1579 metais.
VU pradžią davė 1570 m. įsteigta jėzuitų kolegija. Po 9 metų, 1579, karalius Steponas Batoras
išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą. Popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią
jėzuitų kolegiją universitetu. Tie metai yra VU pradžia. Vidurio ir Rytų Europoje už jį senesni buvo
Prahos (1347), Krokuvos (1364), Budapešto (1389), Bratislavos(1467), Karaliaučiaus (1544)ir
Olomouco (1570) universitetai. Pirmasis Rusijos universitetas įkurtas gerokai vėliau – praėjus beveik 200
metų – 1755-aisiais. Beje, Paryžiaus Sorbonos universitetas įkurtas 1257 m., kai Robertas de Sorbonas
įkūrė Sorbonos kolegiją, vieną iš Paryžiaus kolegijų Viduramžių epochoje. Nuo 1970 metų Paryžiaus
universitetą suskaidžius į 13 institucijų (Paryžiaus universitetai I–XIII), trys jų išlaikė Sorbonos
pavadinimą.
VU mokosi daugiau kaip 22 000 studentų, dirba apie 3 700 darbuotojų.
2009 m. VU įvertintas geriausiu universitetu Lietuvoje ir 549 –uoju pasaulyje.
VU istorijoje svarbūs buvo ir prancūzų nuveikti darbai. Vilniaus universiteto Botanikos sodą įkūrė
prancūzas Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emmanuell Gilibert) (1741–1814). XVIII a. pabaigoje Vilniaus
universitete sparčiai ėmė plėtotis ir medicina. 1774 m. Vilniuje įkuriama Medicinos mokykla. Jai vadovauti
paskirtas gydytojas iš Prancūzijos Mišelis Renje (Michel Regnier) (1746–1800). 1776 m. į Vilnių
pakvies¬tas ir kitas prancūzų gydytojas Žakas Antuanas Briotė (Briôtet Jacques Antuan ) (1746–1819),
1810 m. įkūręs Chirurgijos katedrą.
Prancūziško kraujo turėjo dailininkas Jonas Rustemas (arm. Յան Ռուստամ, turk. Jan Rustem)
(1762 – 1835). Nuo mažumės jis puikiai kalbėjo prancūziškai. Susižavėjęs geru berniuko prancūzų kalbos
mokėjimu, generolas A.K.Čartoriskis (1734 – 1823) parsivežė vaiką į savo Pulavų (Lenkija) dvarą. Čia
berniuką piešimo mokė mokytojas iš Prancūzijos Žanas Pjeras Norblenas (1745 – 1830). J.Rustemas
žinomas kaip VU Piešimo ir tapybos katedros vadovas, profesorius. Jis nutapė daug XIX a. pradžios
Vilniaus aukštuomenės portretų. Įdomu tai, kad piešė net kortas, kuriose šmaikščiai pavaizdavo visus
socialinius sluoksnius, madas, papročius, pasilinksminimus, Vilniuje gyvenusius įvairių tautų (žydų, turkų,
totorių) atstovus.
Lietuviai iš Vilniaus universiteto irgi buvo žinomi Prancūzijoje. VU observatorijai vadovavo
Martynas Počobutas (1728 – 1810), matematikas ir astronomas, Paryžiaus mokslų akademijos narys
korespondentas, Londono karališkosios mokslo draugijos narys, Vilniaus universiteto rektorius
(1780-1799).
Nobelio premijos laureatas, lietuvių kilmės lenkų rašytojas, diplomatas Česlovas Milošas (Czesław
Miłosz) (1911 – 2004) Vilniaus universitete įgijo teisės magistro laipsnį. Nuo 1950 m. Č.Milošas dirbo
Lenkijos ambasados Paryžiuje sekretoriumi, bet po metų pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje.
Vienas iš pačių iškiliausių lietuvių, kurio vardas pažymėtas paminkle Vienybės medis Vilniuje,
yra Algirdas Julius Greimas (1917 – 1992). Tai kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas, eseistas. A.
J.Greimas yra vienas iš žymiausių pasaulio kalbininkų, gyvenęs ir dirbęs Paryžiuje. Šis mokslininkas
vadovavo semiolingvistinių tyrimų grupei bei specialiam seminarui, kurio pagrindu susiformavo garsi
Paryžiaus semiotikos mokykla. Su bendraminčiais įkūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją. VU yra A. J.
Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras. A.J.Greimo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje.
Mokslininko vardas įamžintas Prancūzijoje: Chaussee gyvenvietėje yra jo vardu pavadinta aikštė.
Paryžiuje ant namo, kuriame gyveno A.J.Greimas, atidengta memorialinė lenta.
http://www.vu.lt/lt/apiemus/istorija
http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf
http://lt.wikipedia.org/wiki/Pary%C5%BEiaus_universitetas
http://www.vu.lt/lt/apiemus
http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Rustemas
http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf
http://www.vu.
lt/lt/apiemus/istorija/13-apiemus/apiemus/28-vilniaus-universiteto-astronomijos-observatorija
http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf
http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Ceslovas_Milo%C5%A1as
http://www.vu.lt/lt/apiemus/istorija
http://lt.wikipedia.org/wiki/Algirdas_Julius_Greimas
III. Šv. Jono gatvė 12
Visas bažnyčios pavadinimas yra Švento Jono Krikštytojo ir Švento Jono Apaštalo ir Evangelisto
bažnyčia. Jos sutrumpintas pavadinimas – Šventų Jonų bažnyčia. Bažnyčios centrinėje navoje stovi 18
skulptūrų, iš kurių net 12 vaizduoja šventuosius Jonus.
Bažnyčia pradėta statyti 1387 m. ir baigta 1426 m., tad statybos trūko 40 metų. Varpinė yra
vienas iš aukščiausių senamiesčio pastatų. Jos aukštis – 68 metrai. Į varpinę veda 168 laipteliai, o 45
metrų aukštyje yra apžvalgos aikštelė, leidžianti apžvelgti varpinės interjerą, pasigrožėti ant vidinių
bokšto sienų susidariusia glazūra, kai didelio gaisro metu lydėsi plytos. Antrajame varpinės aukšte galima
pamatyti Fuko švytuoklę. Svarbiausias objektas yra 1675 metais iš Prancūzijos kilusio varpų liejiko Jono
Delamarso nulietas žalvarinis varpas. Šį varpą šv.Mykolo bažnyčiai buvo užsakęs LDK pakancleris
Kazimieras Sapiega. Uždarius bažnyčią 1888, varpas buvo perkeltas į Rasų kapinių koplyčią, iš kur
atsidūrė restauruotoje šv.Jonų bažnyčios varpinėje. Sakoma, kad J.Delamarsas buvęs garsiausias ir
geriausias Vilniaus varpų liejikas: jo nulieti varpai retai skildavę. Jis yra nuliejęs 32 varpus: didelius,
dailaus silueto, papuoštus augaliniais ornamentais ir šventųjų figūromis. J.Delamarsao varpai skamba ne
tik šios bažnyčios, bet ir Arkikatedros, šv. Petro bei Povilo bažnyčių varpinėse, Pažaislio vienuolyne.
http://www.vilnius-tourism.lt/turizmas/lankytinos-vietos/baznycios/sv-jonu-baznycia/
http://www.vambutai.eu/sv_jonu_varpine.html
IV. Pilies g. Nr.12 (16)
Žinoma, kad varpų liejikas Jonas Delamarsas (Joanes de la Marche) gyvenęs Pilies gatvėje. Tik
prie kurio namo sustoti? Prie pažymėto 12 ar 16 numeriu? Romano „Silva Rerum“ autorė Kristina
Sabaliauskaitė, vesdama Pilies gatve norinčiuosius pažinti Viduramžių Vilnių, stabtelėjo ties valstybės
saugomu architektūros paminklu, pažymėtu Nr.12. Kaip rašo viena ekskursijos dalyvių, knygos „autorė
siūlo nuo Šventojo Mykolo Arkangelo klarisių vienuolyno vartų iki Pilies gatvės kampo susiskaičiuoti lygiai
300 žingsnių ir patiems pabandyti jį atrasti“. Žingsnis žingsniui nelygus, tad kiti šaltiniai nurodo namą Nr.
16 ir tvirtina, kad būtent šiame pastate J.Delamarsas gyvenęs net 26 metus (1663 – 1690), o po
meistro mirties šis pastatas dar 100 metų buvo vadinamas jo vardu. Kaip ten bebūtų, kažkur Pilies
gatvėje stovi Jono Motiejaus Norvaišos bičiulio prancūzo Jono Delamarso namas, kuriame pusmetį
gyvenę Norvaišos, o netoliese, „Pilies bei šv.Mykolo gatvių kampe, bromoje, Kazimieras iš
nuobodžiaujančio Bironto paleisto obuolio graužto gavo į kaktą“.
http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2009~ISSN_1822-7309.V_9.PG_314-323/DS.002.
0.01.ARTIC
http://www.moteris.lt/veidai/ekskursija-po-vilniu-su-k-sabaliauskaite-ir-silva-rerum.d?id=59675736
http://www.lrytas.lt/-12076335161206456724-pirmasis-dail%C4%97s-salonas-pilies-gatv%C4%97je.
htm
V. Bernardinų g. 11
Pro vartų arką įsukus į uždarą kiemą atsiduriama lenkų poeto Adomo Mickevičiaus (Adam Bernard
Mickiewicz, 1798 -1855) muziejuje. A.Mickevičius mokėsi Vilniaus universitete (1815 – 1819). Sakoma,
kad poeto muziejus yra vienas iš seniausių Vilniuje. Tikėtina jo įkūrimo data yra 1898 m., minint
šimtąsias poeto gimimo metines. Po metų, 1899, Lvove išleistame albume yra iliustracija su užrašu
„Kambarys, kuriame buvo parašyta „Gražina“. Vertingiausi muziejaus eksponatai yra poeto asmeniniai
daiktai (stalelis, kėdė, krėslas), kuriais jis naudojosi gyvendamas Kaune ir Paryžiuje. Į Prancūziją A.
Mickevičius išvyko 1840 m. Jis buvo pakviestas vadovauti College de France įsteigtai slavų literatūros
katedrai, kur dirbo iki 1844 m. Kai poetas staiga mirė 1855 m. Konstantinopolyje, draugų buvo parvežtas
į Paryžių ir palaidotas lenkų kapinėse Monmoransi. Tik 1890 metais buvo perlaidotas Vavelio katedroje,
Krokuvoje.
http://www.vilnius-tourism.lt/turizmas/lankytinos-vietos/muziejai/adomo-mickeviciaus-muziejus/
http://www.muziejai.lt/vilnius/Mickevicius_muz.htm
http://www.vambutai.eu/a.mickeviciaus_muz.html
http://lt.wikipedia.org/wiki/Adomas_Mickevi%C4%8Dius#Romoje.2C_Pary.C5.BEiuje
http://www.amb.lt/lt/adomasmickevicius/biografija
http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf
VI. Maironio g. 8
Šv.Onos bažnyčia – vėlyvosios gotikos šedevras. Legenda pasakoja, kad Napoleonas, ją
pamatęs, panoro ant delno nusinešti į Paryžių. Tiesa yra ne tokia romantiška. Užėmę Vilnių, Napoleono
kareiviai šią bažnyčią atidavė kavalerijos žiniai, t.y. pavertė arklide. Galima tik pasiguosti, kad viename iš
savo laiškų žmonai imperatorius paminėjęs, kad „Vilnius – labai gražus miestas“.
http://www.vilnius-tourism.lt/turizmas/lankytinos-vietos/baznycios/sv-onos-baznycia/
VII. Pilies g. 22
Pirmąjį Vilniaus universiteto botanikos sodą 1781 m. įkūrė prancūzų gamtininkas Žanas Emanuelis
Žiliberas (Jean Emmanuell Gilibert, 1741–1814), Gamtos katedros profesorius, į Vilnių atvykęs iš Liono
(Lyon). Sodo plotas tebuvo 300 kvadratinių metrų, bet jame stovėjo šiltnamis, augo apie 2000 augalų. Ž.
E.Žiliberas pirmasis pradėjo tirti Lietuvos florą. Profesorius net buvo vadinamas Lietuvos botanikos tėvu.
Jis išleido fundamentalų penkių dalių veikalą „Lietuvos flora“. Deja, vėliau, kad „neapsunkintų
universiteto spaustuvės sandėlių, „kaip nenaudingas ir niekam nereikalingas“ buvo išvežtas į Lukiškes
(ten veikė jėzuitų tabako gaminių fabrikas) ir suvyniotas į papirosus. Sakoma, kad tokį knygos likimą
galėjo nulemti ir tuometinio rektoriaus Martyno Počobuto nusistebėjimas, kad, aprašydamas augalus, Ž.E.
Žiliberas nenurodęs jų vaistinių savybių. Kaip savo atsiminimuose rašė universiteto gamtininkas
Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847), „nuo visiško sunykimo išsaugojau tik nupirkdamas penkis
to veikalo egzempliorius sau ir bibliotekoms ir apie penkis egzempliorius galėjo turėti Žilibero studentai“.
1783 m. Ž.E.Žiliberui netikėtai grįžus į Lioną, jo darbą tęsė vokietis Johanas Georgas Adomas Forsteris
(Johann Georg Adam Förster, 1754–1794), pasaulinio garso mokslininkas, gamtininkas, rašytojas ir
keliautojas. Jis dalyvavo antrojoje Džeimso Kuko ekspedicijoje aplink pasaulį. J.Forsteris perkėlė
botanikos sodą į Sereikiškes, kur jis buvo vienas iš didžiausių botanikos sodų vidurio Europoje.
http://www.bernardinai.
lt/straipsnis/2013-11-14-vilniaus-universiteto-botanikos-sodai-xviii-xix-amziuje/109989
VIII. Didžioji g. 1
Pastatas šiuo adresu vadinamas Franko namu, nes XIX a. jame gyveno iš vienos atvykę
gydytojai Johanas Peteris Frankas (1745–1821) ir jo sūnaus Jozefas (1771–1842). J.P. Frankas daug
nuveikė reformuojant universiteto Medicinos fakultetą. Jozefas Frankas įkūrė Medicinos draugiją,
ambulatoriją, Motinystės institutą. Frankų šeima daug nuveikė miesto labui rinkdama lėšas ligoninėms,
naujoms klinikoms. J.Frankas parašė „Prisiminimus apie Vilnių“, kur pavaizdavo miesto gyventojus,
papročius, elito intrigas, Napoleono armijos invaziją.
XIX a. Pradžioje šiame name buvo apsistojęs Napoleono armijos intendantas Anri Beili (Henri
Beyle, 1783 – 1842), vėliau žinomas kaip prancūzų rašytojas Stendalis (Stendhal). Būsimasis romanų
„Raudona ir juoda“, ‚“Liusjenas Levenas“, pamfletų rinkinio „Rasinas ir Šekspyras“ autorius šiame name
apsistojo du kartus: 1812 m. rugpjūtį, kai Napoleono armija žygiavo į Rusiją, ir tų pačių metų gruodį,
armijai traukiantis. Laiške seseriai Stendalis dalinasi slogiais prisiminimais apie Vilnių.
Adresu Didžioji g. 1 dabar yra įsikūręs Prancūzų kultūros centras.
http://www.vu.lt/site_files/InfS/Leidiniai/Vilniaus_universitetas_1579_2004.pdf
http://lt.wikipedia.org/wiki/Stendalis
http://www.ambafrance-lt.org/Pranc%C5%ABz%C5%B3-kult%C5%ABros-centras
http://zebra.15min.
lt/lt/laisvalaikis/ivairenybes/vilniuje-iamzintas-prancuzu-literaturos-klasiko-stendalio-atminimas-44108.
html
http://www.ambafrance-lt.org/Le-Centre-Culturel-Francais
Klausimynas
I.Simono Daukanto a. 3.
1.Kokio Prancūzijos imperatoriaus ir karvedžio vardu buvo pavadinta ši aikštė?
2.Kokie Prancūzijos karaliai buvo apsistoję šiuose rūmuose?
II.Universiteto g. 3.
Kokie prancūzų kilmės profesoriai dirbo VU?
Kokių pasaulinio garso lietuvių vardai sietini ir su VU, ir su Prancūzija? ?
III.Šv.Jono g. 12..
Kokio garsaus XVII a. Prancūzų kilmės varpų liejiko varpas kabo varpinėje?
IV.Pilies g.16.
Kaip daugiau negu 100 metų vadinamas šis namas?
V.Bernardinų g.11
Koks žymus poetas čia gyveno?
Kaip jo gyvenimas sietinas su Paryžiumi?
Maironio g.8.
Ką pasakė Napoleonas apie šią bažnyčią?
VII.Pilies g. 22 (kiemas).
Ką įkūrė šio namo kieme Žanas Emanuelis Žiliberas?
Kaip buvo vadinamas šis prancūzas?
VIII.Didžioji g. 1.
Kas parašytas atminimo lentoje, esančioje ant namo sienos?
Straipsnis publikuotas informaciniame leidinyje “Švietimo naujienos”,2015, Nr. 11 (333). P10 – 12.
Straipsnis paskelbtas Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos svetainėje “Gaublys”; geografija.
lt/2014/04/prancuziskasis- vilnius/
Vida Naudužienė / 2015 m. kovo 15 d.
Šie mokslo metai aštuntokams ypatingi – baigiamieji. Ruošdamiesi žinių patikrai pirmąjį
išbandymą 8p klasės moksleiviai įveikė šventinėje aplinkoje. Jau tradicija tapo metus palydėti kartu su
tėveliais ir klasės draugais. Šį kartą gruodžio pabaigoje visi susitiko protų mūšio lauke.
Aktyvūs ir iniciatyvūs aštuntokų tėveliai nenusileido savo vaikams nei žiniomis, nei dideliu noru
laimėti. Klausimai pylėsi kaip iš gausybės rago. Dalis jų – apie Prancūziją.
Kadangi nugalėjo visi dalyviai, jie ir skanavo specialiai šiai vakaronei iškepto ir Prancūzijos
spalvomis papuošto torto. Salės puošmena – Austėjos Vaidachovičiūtės mamos nupieštas plakatas.
Šiandien jis puošia 8p klasę ir primena, kad frankofonija yra čia ir dabar. Kaip ir Thierry prancūziškieji
raguoliai, specialiai iškepti šiai šventei.
Vida Naudužienė, 8p klasės vadovė
Vida Naudužienė / 2015 m. kovo 15 d.
Aštuntų klasių moksleiviams sopa galvas – kur mokytis baigus progimnaziją? Prieš akis ilgas
mokyklų sąrašas. Ką pasirinkti?
Viena iš mokyklų, kurioje galima sėkmingai gilinti prancūzų kalbos žinias, yra Jono Basanavičiaus
gimnazija. Dar pernai mūsų mokyklos moksleiviai lankėsi joje ir buvo supažindinti su mokymosi aplinka,
lankėsi klasėse, bendravo su gimnazistais.
Šiemet susitikti su Jono Basanavičiaus gimnazijos mokytojais ir moksleiviais buvo pakviesti 8p ir
7p klasių mokinių tėveliai. Jie 2015-01-12 susirinko į tėvų susirinkimą pakvietusioje juos gimnazijoje.
Gimnazistai papasakojo, kaip jiems sekasi, parodė puikiai parengtą programą, atspindinčią įvairiapusę
gimnazijos veiklą. Pokalbiai su mokyklos direktore ir nuoširdus bendravimas su mokytojais, tikimasi,
padės greičiau apsispręsti ir pasirinkti mokyklą.
Vida Naudužienė, 8p klasės vadovė
Vida Naudužienė / 2015 m. kovo 15 d.
8p klasės emiliukai turi skanią tradiciją – baigiantis mokslo metams visi draugiškai vyksta į
„Thierry kepyklą“ Užupyje. Tokią išvyką pirmoji pasiūlė prancūzų kalbos mokytoja Virginija Žekonytė –
Petrikienė. Atsisakyti gardžios idėjos buvo neįmanoma,
Baigdami 7 klasę kartu vykti pakvietėme prancūzų kalbos mokytoją Pierre Pache, kuris
nedvejodamas sutiko. Užupis, vilniečių pramintas Monmartru, vilioja prancūziškąja dvasia. Paskanavę
raguolių pasukome vingrios Vilnelės pakrante į Bernardinų sodą, savo gėlynais primenantį Versalio
parkus.
Sušilus orui vėl skubėsime pasisveikinti su ištikimu Užupio angelu sargu. Ir įpareigosime visus
emiliukus puoselėti prancūzų kalbą skanaujant prancūzišką raguolį.
V.Naudužienė, 8p klasės vadovė
Jurgita Stonienė / 2015 m. kovo 10 d.
Įsimintina trijų valandų kelionė Vilniaus gatvelėmis ir kiemais, nuoširdus pokalbis Sinagogoje prie
karštos arbatos puodelio, macai su šokoladiniu kremu … Tokiame „nuotykyje“ pirmąją pavasario dieną
dalyvavo 8b klasės moksleiviai ir mokytoja Jurgita Stonienė. „Būti žydu“ – tai Europos Komisijos remiamo
projekto renginys, skatinantis susipažinti su daugeliui dar menkai pažįstama, bet labai svarbia senojo
Vilniaus dalimi – žydų kultūra.
Susirinkome sekmadienio rytą Sinagogoje. Iš pradžių kiek nedrąsiai žvalgydamiesi aplinkui, įsisegę
korteles su mūsų vardais, užrašytais hebrajiškais rašmenimis, o vaikinai, dar ir pasipuošę žydiškomis
kepuraitėmis, kipomis, susėdome į suolus, pasiruošę klausytis ir sužinoti. Žydų bendruomenės pirmininkas
Simonas uždegančiai pasakojo apie savo religijos ypatumus, religijų panašumus ir skirtumus, vaikų
auklėjimo tradicijas, naudojamus simbolius ir dar daug daug apie ką… Pamatėme ir Torą – žydų religijos
pamatinę knygą. Klausydamiesi ir klausdami sužinojome tikrai daug, taip griaudami ne vieną niekuo
nepagrįsta stereotipą.
Po paskaitos išėjome į Vilniaus gatves. Aplankėme senamiesčio kiemus, menančius žydų tragediją II
pasaulinio karo metais, pasiklausėme šiurpą keliančių istorijų apie žmonių gyvenimą (teisingiau, apie
išgyvenimą…) Vilniaus Didžiajame ir Mažajame getuose, aplankėme Žydų kultūros centre įrengtą
ekspozicinę slėptuvę „Maliną”. Tik įsivaizduoti galime, ką jautė „Malinose“ besislapstantys žmonės,
nematantys dienos šviesos, neturintys maisto, vandens… Kaip slinko jų dienos, naktys… Ir kiek mažai jų
liko gyvų…
Sušalę ir sužvarbę, susimąstę ir nurimę, grįžome į Sinagogą tęsti pokalbio. Šį kartą jau prie karštos
arbatos puodelio… Džiaugiamės pasinaudoję unikalia galimybe dalyvauti tokiame renginyje. Dažnai
pamirštame, kad kadaise Vilnius vadintas Šiaurės Jeruzale ne tik todėl, kad didelė jo gyventojų dalis
buvo žydai, bet ir todėl, kad čia gyveno ir kūrė iškilūs žydų rašytojai, menininkai, mokslininkai. Todėl
senoji žydų kultūra ir tragiškas šios tautos likimas – neatskiriama miesto dalis. Dėkojame Simonui bei
projekto „Būti žydu” koordinatorei Grėtei.
Visus, niekada nesusimąsčiusius, ką slepia ne vieno senamiesčio pastato sienos, kviečiame
pasidomėti daugiataute mūsų miesto praeitimi.
Kviečiame apsilankyti šiuo adresu: http://www.bepatyciu.lt
Eglė Bridikienė / 2015 m. kovo 3 d.
     Žalia yra gamtos spalva. Ji simbolizuoja augimą, harmoniją, šviežumą ir vaisingumą.  Žalia turi didelę gydomąją galią. Žalia siūlo stabilumą ir patvarumą, augimą, viltį. Ši spalva sukelia pasitikėjimą savimi, įkvepia idėjų. Žalia – antroji mūsų vėliavos spalva, tai laukai ir miškai, supantys Lietuvą. Žalia- tai mūsų mokykla, graži ir harmoninga.

     Vasario 27 d. progimnazijoje šurmuliavo žaliai pasidabinę mokinukai ir mokytojai. Vieni dainavo daineles, o kiti jiems nuoširdžiai plojo ir į taktą lingavo. Taip smagiai ir su muzika pasitikome ateinantį pavasarį.
Sonata Juzėnienė / 2015 m. kovo 3 d.
Vasario 13 d. mokykloje vyko šventė, skirta Vasario 16-osios dienos minėjimui. Čia skambėjo
dainos, eilės, gražūs žodžiai apie Lietuvą, jaunieji šokėjai šoko liaudies šokius. Buvo paminėti mūsų
Tėvynei svarbūs istoriniai įvykiai. Svečiuose buvo Pilaitės dienos centro „Diemedis“ senjorai, Pilaitės
seniūnas Albinas Šniras.
2015 © Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija
Įm. k.: 195003862, biudžetinė įstaiga, duomenys apie juridinį asmenį saugomi ir kaupiami juridinių asmenų registre
Registracijos adresas: Vydūno g. 17A, Vilnius
Juridinis asmuo nėra PVM mokėtojas